Punktų sąrašas

Maži dalykai ir kūdikystės gyvenimas

Galvodamas apie tuos iš jūsų, kurie metų metus vis dar svaičioja, puoselėja tuščias vaikiškas svajones, panašiai kaip Tartarenas iš Taraskono apie liūtų medžioklę savo namų koridoriuose, kur gal yra tik kelios žiurkės ir nieko daugiau, taigi, turėdamas galvoje tokius žmones, noriu priminti, kad dieviškoji didybė pasiekiama gerai, uoliai atliekant kiekvienos dienos pareigas, pasiekiama per kovas, kurios džiugina Viešpatį ir apie kurias žino tik Jis ir mes.

Patikėkite, jums nereikės atlikti stulbinančių žygdarbių, nes tokios progos dažniausiai nepasitaiko. Užtat jums netrūks progų įrodyti savo meilę Jėzui Kristui mažais, kasdieniškais dalykais. Sielos didybė atsiskleidžia net smulkmenose, – sako šv. Jeronimas. – Mes žavimės Kūrėju ne tik žvelgdami į dangų ir žemę, į saulę ir vandenyną, į dramblius, kupranugarius, jaučius, arklius, leopardus, lokius ir liūtus. Mes Juo žavimės ir žiūrėdami į mažulyčius padarėlius, tokius kaip skruzdėlės, moskitai, musės, kirmėlaitės ir panašūs gyviai, kuriuos labiau skiriame pagal išvaizdą nei pagal vardus. Žavimės tolygiu meistriškumu, įdėtu ir į didelius, ir į mažus gyvūnus. Taip ir siela, aukodama save Dievui, įdeda tokio pat uolumo ir į mažus, ir į didelius dalykus¹³.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dažnai važiuodavau į Valensiją. Tada, neturėdamas jokių išteklių, meldžiausi visur, kur buvo galima, net tuščiame paplūdimyje, drauge su tais, kurie, kaip ir jūs dabar, susiburdavo apie mane. Tarsi pirmieji Mokytojo draugai, ar prisimenate? Šv. Lukas rašo, kaip iš Tyro su Paulium ėjo į Jeruzalę: Mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.¹⁹

Ir štai vieną vakarą, baigiantis dienai, prasidėjus nuostabiam saulėlydžiui, išvydome prie kranto artėjančią valtį. Iš jos iššoko keletas vyrų – jie buvo įdegę, stiprūs, peršlapę, pusnuogiai ir taip nugairinti jūros vėjo, jog atrodė lyg bronziniai. Vyrai ėmė traukti iš vandens blizgančių it sidabras žuvų pilną tinklą, kurį paskui save vilko valtis. Jie traukė energingai, iš visų jėgų, jų kojos klimpo į smėlį. Staiga atbėgo berniukas, taip pat labai įdegęs, čiupo už virvės rankelėmis ir ėmė nevikriai traukti. Šiurkštūs žvejai susijaudino ir leido darbuotis mažajam padėjėjui. Nenuvarė šalin, nors jis veikiau jiems trukdė.

Aš pagalvojau apie jus ir save, apie jus, tada dar man nepažįstamus, ir apie save, apie mus, kasdien „traukiančius virvę“ daugybėje sričių. Jei stosime prieš mūsų Viešpatį Dievą kaip tas berniukas, gerai žinodami, jog esame silpni, bet pasirengę būti jo bendradarbiais, lengviau pasieksime tikslą: išvilksime į krantą tinklą, kupiną vaisių, nes Dievo galybė padaro tai, ko mes neįstengiame.

Stenkimės širdies gilumoje įžiebti karštą troškimą siekti šventumo, nors ir matome, kokie esame menki. Nesibaiminkite: kuo labiau tobuliname vidinį gyvenimą, tuo aiškiau pastebime savo trūkumus. Taip atsitinka todėl, kad Dievo malonė daro didinamojo stiklo efektą: net mažiausia dulkelė, beveik nepastebima smiltelė atrodo milžiniška, nes siela įgyja dieviško jautrumo. Net menkiausias šešėlis drumsčia sąžinę, kuriai brangus tik Dievo tyrumas. Dabar tark Jam iš širdies gelmių: Viešpatie, aš tikrai noriu būti šventas, tikrai noriu būti Tavęs vertas mokinys ir be atodairos sekti paskui Tave. Turi tuojau pat ryžtis kasdien atgaivinti didžius idealus, kurie tave įkvepia šią akimirką.

O, Jėzau, jeigu būtume atkaklūs mes visi, kuriuos jungia Tavo Meilė! O, jeigu mums pasisektų darbais paversti karštus troškimus, kuriuos žadini mūsų sielose! Labai dažnai klauskite savęs: kam esu žemėje? Ir tada jūs stengsitės tobulai, su meile atlikti kasdienes užduotis, rūpintis mažais dalykais. Prisiminkime šventųjų pavyzdžius: jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, iš kūno ir kraujo, turėjo silpnybių ir trūkumų, bet iš meilės Dievui įstengė nugalėti ir tuos trūkumus, ir save. Kaip bitės iš kiekvienos gėlės susirenka saldžiausią nektarą, taip ir mes, apmąstydami jų elgesį, jų kovas, patirsime dvasinės naudos. Be to, ir jūs, ir aš išmoksime pamatyti šalia mūsų esančių žmonių dorybes, – darbštumo, atsižadėjimo, džiaugsmo ir kitokias pamokas, – ir per ilgai neapsistosime prie jų trūkumų, nebent jei reikėtų juos broliškai įspėti ir padėti juos ištaisyti.

Vaistai nuo mūsų silpnybių

Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.

Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių¹². Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.

Kiekvieną kartą, kai mūsų širdyse pabunda polėkis tobulėti, troškimas kuo kilniau atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir kai mes ieškome vadovo, aiškios krypties savo krikščioniškam gyvenimui, Šventoji Dvasia mūsų atmintyje atgaivina šiuos Evangelijos žodžius: kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti¹. Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume.

Norėčiau, jog per šiandieninį apmąstymą galutinai įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis.