Punktų sąrašas

Krikščioniškojo gyvenimo nuoseklumas

Man būna labai liūdna, kai sužinau, kad koks nors katalikas, Dievo vaikas, per krikštą pašauktas būti kitu Kristumi, ramina sąžinę formaliu pamaldumu, religingumu: meldžiasi retkarčiais, tik tada, kai tikisi kokios naudos, dalyvauja šv. Mišiose tik privalomų švenčių dienomis, ir dar ne visada, nors neužmiršta laiku nuraminti savo alkio, iškeičia tikėjimą į lėkštę lęšių, kad tik neprarastų savo padėties... O paskui toks žmogus nesivaržydamas arba net skandalingai dangstosi krikščionio etikete, norėdamas save išaukštinti. Ne! Nesitenkinkime etiketėmis. Noriu, kad būtumėte vientisi krikščionys – nuo galvos iki kojų, o kad tokie taptumėte, turite be kompromisų ieškoti tinkamo dvasinio peno.

Žinote iš savo patirties, ir, norėdamas jus apsaugoti nuo nusivylimo, dažnai jums kartojau, kad vidinis gyvenimas – kasdien pradėti ir vėl pradėti, ir širdyje, kaip ir aš, pripažįstate, jog turime nuolatos kovoti su savimi. Darydami sąžinės apyskaitą tikriausiai pastebėjote (ir man taip būna, – atleiskite, jog dažnai miniu save, bet, kalbėdamasis su jumis, mintyse tariuosi su Viešpačiu, ko reikia mano sielai), kad jus nuolat ištinka mažytės nesėkmės, ir kartais jums dingojasi, kad jos milžiniškos, nes akivaizdžiai atskleidžia meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, jautrumo stoką. Sužadinkite savyje troškimą pasitaisyti, nuoširdų gailestį, bet nepraraskite ramybės.