Punktų sąrašas

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dažnai važiuodavau į Valensiją. Tada, neturėdamas jokių išteklių, meldžiausi visur, kur buvo galima, net tuščiame paplūdimyje, drauge su tais, kurie, kaip ir jūs dabar, susiburdavo apie mane. Tarsi pirmieji Mokytojo draugai, ar prisimenate? Šv. Lukas rašo, kaip iš Tyro su Paulium ėjo į Jeruzalę: Mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.¹⁹

Ir štai vieną vakarą, baigiantis dienai, prasidėjus nuostabiam saulėlydžiui, išvydome prie kranto artėjančią valtį. Iš jos iššoko keletas vyrų – jie buvo įdegę, stiprūs, peršlapę, pusnuogiai ir taip nugairinti jūros vėjo, jog atrodė lyg bronziniai. Vyrai ėmė traukti iš vandens blizgančių it sidabras žuvų pilną tinklą, kurį paskui save vilko valtis. Jie traukė energingai, iš visų jėgų, jų kojos klimpo į smėlį. Staiga atbėgo berniukas, taip pat labai įdegęs, čiupo už virvės rankelėmis ir ėmė nevikriai traukti. Šiurkštūs žvejai susijaudino ir leido darbuotis mažajam padėjėjui. Nenuvarė šalin, nors jis veikiau jiems trukdė.

Aš pagalvojau apie jus ir save, apie jus, tada dar man nepažįstamus, ir apie save, apie mus, kasdien „traukiančius virvę“ daugybėje sričių. Jei stosime prieš mūsų Viešpatį Dievą kaip tas berniukas, gerai žinodami, jog esame silpni, bet pasirengę būti jo bendradarbiais, lengviau pasieksime tikslą: išvilksime į krantą tinklą, kupiną vaisių, nes Dievo galybė padaro tai, ko mes neįstengiame.

Nuolankumo vaisiai

Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį²³. Jei esame nuolankūs, Dievas niekada mūsų neapleis. Jis pažemina išdidžiuosius, bet išgelbsti kukliuosius. Netgi kaltąjį jis išgelbės; dėl savo rankų švarumo jis bus išgelbėtas²⁴. Beribis Viešpaties gailestingumas netrukus ateina į pagalbą tam, kuris Jo nusižeminęs šaukiasi. Ir tada Jis elgiasi kaip Tasai, kas iš tikrųjų yra, – kaip Visagalis Dievas. Nors čia tykotų gausybė pavojų, nors siela atrodytų nukamuota, nors ją iš visų pusių suptų jos išganymo priešai, ji nežus. Ir tai būdinga ne tik praėjusiems laikams, – taip atsitinka ir mūsų dienomis.

Mes turime stengtis viską vertinti Dievo matu, niekada neprarasti antgamtinio požiūrio ir atminti, jog Jėzus pasinaudoja net mūsų menkumu, kad parodytų savo šlovę. Todėl, pajutę į sąžinę įšliaužiant savimeilės gyvatę, nuovargį, neviltį, aistrų naštą, nepasiduokite ir klausykite Mokytojo, neišsigąskite liūdnos realybės, kuri glūdi kiekviename iš mūsų; nes, kol gyvensime, mūsų silpnybės visada mus persekios.

Tai yra krikščionio kelias. Todėl reikia be paliovos, nuolankiai ir karštai maldauti: Viešpatie, nepasitikėk manimi! Tai aš pasitikiu Tavimi. Ir kai siela pajus mus lydintį Kristaus žvilgsnį, pilną meilės, gailestingumo, švelnumo, suprasime tikrąją apaštalo Pauliaus žodžių prasmę: virtus in infirmitate perficitur⁹ – mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume. Tikėdami Viešpatį, kad ir būdami menki, arba kaip tik dėl to, būsime ištikimi Dievui, mūsų Tėvui. Dievo galia sušvytės, ji palaikys mus, slegiamus silpnybių.

Tikėjimas ir nuolankumas

O štai kita jaudinanti scena.Ją mums pasakojo šv. Matas: moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą¹⁹. Koks jos nuolankumas! Mat ji pati sau kalbėjo:Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau²⁰. Visada yra taip karštai tikinčių ligonių, kaip Bartimiejus, kurie nesidrovi maldauti, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Tačiau žiūrėkit – Kristaus kelyje nėra dviejų vienodų sielų. Didelis šios moters tikėjimas, bet ji nešaukia. Ir prisiartina nepastebimai. Jai užtenka palytėti Kristaus drabužį, nes yra įsitikinusi, kad išgis. Vos tik ji taip padarė, mūsų Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jis jau žino, kas dedasi šioje širdyje, pajuto jos pasitikėjimą: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave²¹.

Ji prisiartino tikėdama, palytėjo apsiausto apvadą, ir žinojo, kad pagijo… Ir mes, jei norime būti išgelbėti, turime paliesti Kristaus drabužį kupini tikėjimo²². Ar dabar supranti, koks turi būti mūsų tikėjimas? Nuolankus. Kas esi tu, kas esu aš, kad būtume verti šito Kristaus kvietimo? Kas esame mes, kad būtume taip arti Jo? Kaip ir tai vargšei moteriai minioje, Jis suteikė mums progą. Ne akimirką palytėti Jo apsiausto kraštelį. Turime Jį patį. Jis mums visiškai pasiaukojo – su savo Kūnu, Krauju, Siela ir Dieviškumu. Jis yra kasdienis mūsų maistas; artimai su Juo kalbamės, kaip su Tėvu, kaip su Meile. Tai yra tiesa, ne fantazija.

Tu manai turįs tiek nuodėmių, jog Viešpats nepanorės tavęs išklausyti? Klysti, nes Viešpats yra kupinas gailestingumo. Jei šitai žinodamas tu vis tiek jauti savo menkumą, sakyk kaip muitininkas²⁸: Dieve, štai aš, daryk ką nori! Ir prisiminkite, ką mums pasakoja šv. Matas, kai Jėzui atneša paralyžiuotąjį. Ligonis tyli: jis tik yra Dievo akivaizdoje. Kristus, sujaudintas šio atgailaujančio ir kenčiančio žmogaus, kuris žino esąs nieko vertas, beregint parodo savo gailestingumą: Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!²⁹

Patariu, kad melsdamasis įsijaustum į Evangelijos pasakojimus, lyg pats būtum jų dalyvis. Pirmiausia įsivaizduok sceną ar slėpinį, kuris padės susikaupti ir nugrimzti į apmąstymus. Paskui pagalvok ir prisimink kokį Mokytojo gyvenimo bruožą: Jo sugraudintą Širdį, nuolankumą, tyrumą, Tėvo Valios vykdymą. Paskui Jam papasakok, kaip tu dažniausiai elgiesi panašioje situacijoje, kas tau atsitinka dabar. Būk atidus. Gal Jis norės tau ką nurodyti, patarti: ir bus vidinių įkvėpimų, atradimų, priekaištų.