Punktų sąrašas

Krikščionio kelias

Koks skaidrus Kristaus mokymas! Kaip esame pratę, atsiverskime Naująjį Testamentą, šį kartą Evangelijos pagal Matą 11 skirsnį: mokykitės iš manęs, nes ašromus ir nuolankios širdies⁴. Ar tu suvoki šiuos žodžius? Mes turime mokytis iš Jo, iš Jėzaus, mūsų vienintelio pavyzdžio. Jei nori žengti į priekį neklupdamas ir neklaidžiodamas, turi eiti tik ten, kur Jis ėjo, savo koją statyti į Jo pėdą, įsiklausyti į nuolankią ir kantrią Jo Širdį, semtis iš Jo įsakymų ir meilės šaltinio. Trumpai tariant, turi sutapti su Jėzumi Kristumi, turi stengtis iš tiesų virsti kitu Kristumi tarp žmonių, savo brolių.

Kad niekas nebūtų suklaidintas, perskaitysime kitą šv. Mato citatą. 16 skirsnyje Viešpats dar aiškiau byloja: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi⁵. Dievo kelias yra atsižadėjimo, apsimarinimo, pasiaukojimo, bet ne liūdesio ar nusiminimo kelias.

Žvelk į Kristaus pavyzdį nuo Betliejaus lopšio iki Kryžiaus ant Kalvarijos kalno. Apmąstyk Jo pasiaukojimą, patirtus sunkumus: alkį, troškulį, nuovargį, kaitrą, piktus kitų poelgius, nesupratingumą, Jo ašaras…⁶ Ir Jo džiaugsmą dėl visos žmonijos išgelbėjimo. Norėčiau, kad dabar į savo galvą ir širdį įsidėtum – dažnai apmąstytum ir įgyvendintum – šiuos šv. Pauliaus žodžius, kuriais jis kvietė efeziečius nedvejojant sekti Viešpaties pėdomis: Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui⁷.

Gal mes iki šiol nesijautėme esą raginami ištikimai sekti Kristaus pėdomis. Gal nebuvome suvokę, kad savo mažus išsižadėjimus galime sujungti su Jo atsiteisimo auka: už mūsų nuodėmes, už visų laikų žmonių nuodėmes, už Liuciferio, ir toliau priešgyniaujančio Dievui savo non serviam! –netarnausiu, blogus darbus. Kaip galėsime neveidmainiaudami sakyti: „Viešpatie, nuodėmės, kurios žeidžia Tavo meiliausią Širdį, skaudina ir mane“, jei nepasiryžtame atsisakyti mažmožio arba paaukoti mažytės aukos Jo Meilės garbei. Atgaila, tikrasis noras atsiteisti, mus skatina atiduoti save, pažadina artimo meilę. Atiduodame save, kad atsiteistume, ir mylime kitus, kad padėtume jiems, kaip Kristus mums padėjo.

Nuo šiol skubėkite mylėti. Meilė neleis mums skųstis, maištauti. Teisybė, mes dažnai patiriame sunkumus, bet skundžiamės; taip ne tik švaistome Dievo malonę, bet ir neleidžiame, kad ateityje mūsų ko nors prašytų. Hilarem enim datorem diligot Deus²⁴ – Dievas myli linksmą davėją. Dievas myli tą, kuris duoda su džiaugsmu, trykštančiu iš mylinčios širdies, kuris atiduoda save Dievui neapsimetinėdamas, nesivaipydamas, tarsi darytų malonę.

Kasdienybė ir kontempliacija

Grįžkime prie šv. Evangelijos ir stabtelėkime ties tuo, ką šv. Matas pasakoja 21 skyriuje. Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo²⁶. Koks džiaugsmas, Viešpatie, matyti Tave išalkusį, matyti Tave ištroškusį prie Sicharo šulinio!²⁷ Aš Tave kontempliuoju, perfectusDeus, perfectus homo²⁸: tikrasis Dieve ir tikrasis Žmogau. Turintis tokį pat kūną, kaip mano. Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą²⁹, kad aš niekada nesuabejočiau, jog mane supranta, jog mane myli.

Jis pasijuto alkanas³⁰. Kai pavargsime dirbdami, mokydamiesi, apaštalaudami, kai apsiniauks horizontas, nukreipkime savo žvilgsnį į Kristų: į gerąjį Jėzų, pavargusį Jėzų, alkaną ir ištroškusį Jėzų. Viešpatie, kaip moki padaryti, kad Tave suprastume, kad Tave mylėtume! Tu viskuo esi panašus į mus, išskyrus nuodėmę, kad suvoktume, jog su Tavimi įstengsime nugalėti savo blogus polinkius, ištaisyti klaidas. Ir nesvarbu nei nuovargis, nei alkis, nei troškulys, nei ašaros… Kristus buvo pavargęs, alkanas, ištroškęs, Jis verkė. Svarbu yra kova – maloni kova, nes Viešpats visada yra šalia mūsų – kad įvykdytume Tėvo, kuris yra danguje, valią³¹.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Bet neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, vidinius prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais, nes nori mus padaryti pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi atėjo metas su meile priimti pasyvų apsimarinimą, tuos išbandymus, kurie iškyla mums nesitikint, kartais tyliai, subtiliai, o kartais įžūliai ir begėdiškai. Kaip avys apmėtomos akmenimis, kurie turėtų būti svaidomi į vilkus, taip ir Kristų sekantis žmogus patiria savo kailiu, jog tie, kurie turėtų mylėti, žeidžia jį nepasitikėjimu ir priešiškumu, įtarumu ir neapykanta. Jie šnairuoja į jį, tarsi jis būtų melagis, nes netiki, kad galima artimai bendrauti su Dievu, turėti vidinį gyvenimą. Užtat jie malonūs ir pakantūs ateistams ir laisvamaniams, nors šie dažnai elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.

Gal Viešpats net gali leisti, kad Jo mokinys būtų puolamas įvairiais būdais, neteikiančiais garbės tam, kuris jų griebiasi, – šmeižtu, melaginga propaganda, skleidžiama viešosios informacijos, – juk ne visiems žmonėms duotas taktas ir saikas.

Nenuostabu, kad tie, kurie skleidžia ginčytiną teologiją ir stabdžių nepripažįstančią moralę, pagal savo įgeidžius praktikuoja abejotiną liturgiją, hipišką elgseną ir neatsakingą valdymo būdą, taigi nieko keisto, kad jie skatina pavydumą, įtarumą, apkalbas, užgaulioja ir visaip žemina tuos, kurie kalba tik apie Jėzų Kristų.

Taip Jėzus ugdo saviškių sielas, teikdamas jiems vidinę ramybę ir džiaugsmą, nes jie labai gerai žino, jog demonai iš šimto melagysčių negali sukurpti vienos tiesos, ir Jis diegia jiems įsitikinimą, jog tik tada jie bus laimingi, kai nuspręs atsisakyti patogumų.