Punktų sąrašas

Teisingumas ir meilė

Skaitykite Šventąjį Raštą. Apmąstykite vieną po kitos Viešpaties gyvenimo scenas ir Jo pamokymus. Ypač nuodugniai apsvarstykite patarimus ir įspėjimus, kuriais Viešpats ugdė tuos kelis žmones, turėjusius tapti Jo Apaštalais, Jo žodžio skelbėjais visame pasaulyje. Kokį kelią jiems parodo? Argi ne naująjį meilės įsakymą? Juk meile jie prasiskynė kelią pagoniškame ir ištvirkusiame pasaulyje.

Žinokite, jog niekada neišspręsite didžiųjų žmonijos problemų vien teisingumu. Nesistebėkite, kad šaltas, formalus teisingumas žmones užgauna: juk žmogus yra Dievo vaikas, ir jo orumui reikia nepalyginamai daugiau. Nuo teisingumo neatsiejama yra meilė, ji turi lydėti teisingumą. Ji viską sušvelnina, sudievina: Dievas yra meilė³³. Visada turime veikti iš meilės Dievui, – meilės, kuri padeda mylėti savo artimą, išgrynina bei išaukština žmogiškąją meilę.

Nuo griežto teisingumo iki meilės pilnatvės – tolimas kelias. Ir tik nedaugeliui užtenka ištvermės nueiti jį ligi galo. Kai kas sustoja priėję slenkstį: nepaiso teisingumo, pasitenkina trupučiu labdaros, kurią vadina artimo meile, ir nesuvokia, jog čia tik menka dalelė to, ką jiems privalu daryti. Jie atrodo patenkinti savimi, kaip ir anas fariziejus, kuris manėsi įvykdęs įstatymo reikalavimus, nes dukart per savaitę pasninkaudavo ir mokėdavo dešimtinę nuo viso savo turto³⁴.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.

Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Na ir kas. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!

Kreipkimės į išmintingąją ir ištikimąją Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei jos sužadėtinį šventąjį Juozapą, tobulą teisaus žmogaus pavyzdį³⁷. Jėzaus, Dievo Sūnaus, akivaizdoje jie įkūnijo dorybes, kurias mes šiandien apmąstėme. Jie išprašys mums malonės – kad ir mūsų širdyse tvirtai įsišaknytų tos pačios dorybės, kad mes pasiryžtume visados elgtis kaip geri Mokytojo mokiniai: išmintingi, teisingi, kupini meilės.

Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė¹⁵. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!¹⁶

Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį¹⁷. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Meilės praktika

Gerokai naivu įsivaizduoti, kad krikščioniškos meilės reikalavimai lengvai įvykdomi! Tai matyti ir iš santykių tarp žmonių, ir, deja, Bažnyčios aplinkoje. Jei meilė mums nelieptų tylėti, kiekvienas iš mūsų galėtume daug ką papasakoti apie žmonių nesutarimus, puolimus, neteisingumą, apkalbas, intrigas. Visus tuos dalykus matydami, turime pamėginti juos pataisyti, stengtis patys nieko neįžeisti, su niekuo šiurkščiai nesielgti, nežeminti to, kurį įspėjame.

Tai nėra nauja. Vos keliems metams praslinkus po Jėzaus Kristaus dangun žengimo, kai dar beveik visi apaštalai keliavo iš vienos vietovės į kitą, kai dar buvo neišblėsęs nepaprastas tikėjimo ir vilties uolumas, vis dėlto daugelis ėmė klysti iš kelio, nesilaikyti Mokytojo meilės įstatymo.

Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, – rašo šv. Paulius korintiečiams, – argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas : „Aš – Apolo“, – argi nesate vien žmogiški?²⁷, ar tai nėra elgesys žmonių, kurie nesupranta, kad Kristus atėjo panaikinti šio pasidalijimo? Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta²⁸.

Apaštalas neatmeta įvairovės: kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią²⁹. Bet šie skirtumai turi tarnauti Bažnyčios gerovei. Aš dabar jaučiuosi paskatintas prašyti Viešpaties – prisijunkite prie mano maldos ir jūs, jei norite, – jog neleistų, kad meilės trūkumas nevirstų raugėmis Jo tikinčiųjų sielose. Meilė yra krikščionių apaštalavimo druska; jeigu ji praranda skonį, kaip mes galėtume drąsiai stoti prieš pasaulį ir iškėlę galvą sakyti: čia yra Kristus?

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.

Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje³⁷.

Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti³⁸. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno³⁹, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.