Punktų sąrašas

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.

Silpnybė ir atleidimas

Viešpats taip priartėjo prie savo kūrinių, kad mūsų visų širdyje glūdi aukštumų ilgesys, troškimas kilti labai aukštai, daryti gera. Aš skatinu tavyje šiuos siekius, nes noriu, kad įtikėtum pažadu, kurį Jis įdėjo į tavo sielą. Jei tu leisi Jam veikti, – ten, kur esi – būsi naudingas ir labai veiksmingas įrankis. Bailiai neišsisukinėk nuo pasitikėjimo, kurį Viešpats sudėjo į tave, ir dėl pasipūtimo naiviai nesumenkink sunkumų, iškilsiančių tavo, krikščionio, kelyje.

Nesistebėkime. Savo viduje kaip puolusios mūsų prigimties vaisių nešiojamės priešiškumo, priešinimosi malonei pradą – tai gimtosios nuodėmės žaizdos, kurias mūsų nuodėmės vis aštrina. Vadinasi, turime ryžtis kopti aukštyn, imtis dieviškų ir žmogiškų kasdienių darbų, visados vedančių į Dievo Meilę; nuolankiai, atgailaujančia širdimi, pasitikėdami Dievo pagalba ir nuoširdžiai stengdamiesi, tarsi viskas priklausytų tik nuo mūsų pačių.

Tol, kol kovosi, – o kova truks iki pat mirties, – atmink, kad gali išvysti grėsmingai prieš tave kylančius išorės ir vidaus priešus. Be to, tarsi tai būtų dar nepakankamai didelė našta, tavo mintyse ne kartą pabus ankstesnės tavo klaidos, daugybė klaidų. Dievo vardu tau sakau: nenusimink. Jei taip atsitiktų, – nors nebūtinai taip turi atsitikti ir ne dažnai, – paversk tai dingstimi labiau vienytis su Viešpačiu, kuris pasirinko tave savo vaiku ir tavęs neapleis. Jis leidžia šį išbandymą, kad tu labiau Jį mylėtum ir kuo aiškiau pamatytum nuolatinę Jo globą, Jo Meilę.

Prašau – būkite drąsūs. Kristus, atleidęs ant Kryžiaus, toliau teikia mums savo atleidimą Atgailos Sakramentu, ir mes nuolat turimeUžtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio¹⁸, idant pasiektume Pergalę.

Kad ir kas atsitiktų, pirmyn! Įsikibk stipriai į Viešpaties ranką ir suprask, jog Dievas niekada nepralaimi. Jei dėl kokios nors priežasties nuo Jo atitolsti, nuolankiai pradėk iš naujo, būk sūnumi palaidūnu kasdien ir netgi keletą kartų per dieną. Tau reikia savo atgailaujančią širdį gydyti išpažintimi, kuri yra tikras Dievo Meilės stebuklas. Viešpats numazgoja tavo sielą šiuo nuostabiu sakramentu; Jis pripildo tave džiaugsmo ir stiprybės, idant nenusilptum savo kovoje ir nuolatos grįžtum prie Dievo, kad ir kaip tau viskas atrodytų beviltiška. Be to, Dievo Motina, kuri yra ir mūsų Motina, su tikra motiniška meile globoja, remia tave kelyje.

Tai galbūt kai kam atrodys seniai žinoma; kitiems nauja, tačiau visiems sunku. Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai nuolat labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekada neapleidžia. Draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška. Argi galima ignoruoti arba niekinti asmenis, kuriuos mylime? Žinoma, kad ne. Mūsų žodžiai, mūsų polėkiai, mūsų mintys nuolat sukasi apie tuos, kuriuos mylime: tai lyg nuolatinis buvimas mylimųjų akivaizdoje. Taip turėtume bendrauti ir su Dievu.

Šis Viešpaties ieškojimas visą mūsų dieną paverčia nuoširdžiu, pasitikėjimo pilnu pokalbiu. Aš apie tai kalbėdavau, dažnai apie tai rašydavau, bet man nesunku dar pakartoti, nes Viešpats mums savo pavyzdžiu parodė, kad reikia melstis nuolat, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Kai viskas klostosi savaime: ačiū, mano Dieve! Kai ateina sunkus metas: Viešpatie, neapleisk manęs! Ir Dievas, romus ir nuolankios širdies²¹, neatstums mūsų maldavimų ir nebus abejingas, nes Jis pats sakė: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta²².

Taigi, įžvelgdami Dievą kiekviename įvykyje: ir tame, kas yra malonu ir nelabai malonu, ir paguodoje, ir širdgėloje, kurią sukelia brangaus žmogaus mirtis, – stenkimės niekad neprarasti antgamtinio požiūrio. Pirmiausia kalbėkitės su Dievu, savo Tėvu, ieškodami Viešpaties savo pačių sieloje. Tai nėra tuščia ar keista: priešingai, tai ir yra tvirtas, pastovus vidinio gyvenimo, tikro meilės dialogo atsiskleidimas. Ši praktika negali sukelti mumyse jokios psichologinės sumaišties: krikščioniui ji turi būti tokia natūrali kaip širdies plakimas.

Žiūrėkite: Viešpats trokšta mus vesti nuostabiu, dievišku ir žmogišku keliu, – džiaugsmingo pasiaukojimo, laimės, susipynusios su skausmu, savęs atsižadėjimo keliu. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs²⁴. Šį patarimą visi esame girdėję. Pasiryžkime to siekti, kad Viešpats galėtų mumis pasikliauti ir kad visose pasaulio kryžkelėse, Dievui padedant, mes būtume druska, raugas ir šviesa. Būk su Dievu, kad šviestum, kad viskam suteiktum skonį, kad būtum raugas, kildinantis tešlą.

Tačiau nepamiršk, jog ne mes patys esame šios šviesos šaltiniai, o ją tik atspindime. Ne mes patys gelbėjame sielas, skatindami gerai elgtis: mes esame tik geresni ar prastesni Dievo išganingų planų įrankiai. Jei vieną dieną pamanytume, kad gėris, kurį darome yra tik mūsų darbas, mus vėl apimtų puikybė, dar baisesnė nei anksčiau, – druska netektų skonio, raugas sugestų, o šviesa taptų tamsybe.

Gal kam nors iš jūsų pasirodys, kad paprasta diena, kasdieniai reikalai trukdo širdžiai glaustis prie tokios tyros būtybės, kaip Dievo Motina. Kviečiu jus pamąstyti. Ko visada siekiame visais savo darbais, net ir pernelyg nesistengdami? Kai mus įkvepia Dievo meilė ir dirbame su gryna intencija, ieškome to, kas gera, tyra, kas nuramina sąžinę, o sielai teikia palaimą. Teisybė, mums netrūksta ir klaidų. Bet ir pripažindami tas klaidas, aiškiai suvoksime, jog mūsų tikslas – ne trumpalaikė, o tikra, giedra, žmogiška ir dangiška laimė.

Yra viena būtybė, kuri patyrė tokią laimę žemėje – tai mūsų Švenčiausioji Motina Marija, tobuliausias Dievo kūrinys. Ji gyvena ir mus globoja, Ji yra šalia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios su kūnu ir siela. Ji ta pati, kuri gimė Palestinoje, nuo pat vaikystės pasiaukojo Viešpačiui, kuriai arkangelas Gabrielius apreiškė žinią, kuri pagimdė mūsų Išganytoją ir buvo su Juo prie Kryžiaus.

Joje įsikūnijo visi idealai, tačiau neturėtume manyti, jog būdama kilni ir didinga, Ji mums nepasiekiama ir tolima. Marija yra malonės pilnoji ir visų tobulybių sankaupa, be to, Ji yra Motina. Dievas Jai suteikė tokią galią, kad Ji ir mums duos, ko prašome: Ji kaip Motina nori mums padėti. Ir kaip Motina žino ir supranta mūsų silpnybes. Ji drąsina, atleidžia, lengvina kelią, visados turi parengusi išeitį, net ir tada, kai atrodo, jog nieko nebegalima padaryti.

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.