Punktų sąrašas

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Raugas ir maišymas

Mes norime sekti Viešpačiu ir trokštame skleisti Jo Žodį. Žmogiška ir logiška klausti savęs: kas mes esame tokiai daugybei žmonių? Nors mūsų būtų milijonai, lyginant su žemės gyventojų skaičiumi, esame tik saujelė. Prisimindami apaštalo žodžius: Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą?⁶, turėtume save laikyti tuo trupučiu raugo, paruošto ir pasiruošusio daryti gera visai žmonijai. Turime išmokti būti šiuo raugu, kad pakeistume ir paveiktume minią.

Ar raugas iš esmės kuo geresnis už minklę? Ne. Bet raugas yra priemonė minklei paruošti ir paversti ją valgomu ir sveiku maistu.

Trumpai aptarkime raugo poveikį kepant duoną, pagrindinį, paprastą, visiems prieinamą maistą. Daug kur – galbūt esate ir matę – duonos, to nuostabaus gardumyno, kepimas yra tikra apeiga.

Pirmiausia pasirenkami geri miltai, jei įmanoma, aukščiausios rūšies. Tešla ilgai ir kantriai minkoma duonkubilyje, kad išsimaišytų raugas. Paskui šiek tiek palaikoma – tai būtina sąlyga, kad raugas iškeltų tešlą.

Tuo metu krosnyje, iškurentoje malkomis, jau liepsnoja ugnis. Ir karštis paverčia tešlą šviežia, minkšta, puikia duona – tai būtų neįmanoma be raugo, bent truputėlio raugo, kuris ištirpo, nepastebimai išnykdamas minklėje.

Žvejybos darbai

Štai siunčiu daug žvejų, kad juos sužvejotų⁸, – byloja Viešpats. Taigi, Viešpaties žodžiais, didžioji mūsų paskirtis – žvejyba. Kartais kalbant ar rašant pasaulis lyginamas su jūra. Šiame palyginime yra tiesos. Žmonių gyvenime, kaip ir jūroje, būna tylių ir audringų laikotarpių, ramybės ir viesulų. Žmonės dažnai atsiduria atšiauriuose vandenyse, juos blaško didžiulės bangos; jie sunkiai grumiasi su audromis ir negandomis, jie slegiami nusiminimo netgi tada, kai atrodo linksmi, trykštantys džiaugsmu: kvatojimu jie stengiasi nuslėpti savo neviltį, liūdesį, savo gyvenimą be meilės ir tarpusavio supratimo. Jie ryja vieni kitus lyg žuvys.

Dievo vaikų uždavinys – padaryti taip, kad visi žmonės savo noru eitų į dieviškuosius tinklus ir mylėtų vienas kitą. Jei esame krikščionys, turime tapti tokiais žvejais, apie kuriuos kalba pranašas Jeremijas. Jis pavartojo metaforą, kurią mėgdavo kartoti Jėzus Kristus: Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais⁹, – tarė Jis Petrui ir Andriejui.

Mes lydėsime Kristų į šią dievišką žvejybą. Jėzus stovi prie Genezareto ežero, ir minios būriuojasi aplinkui. Jos veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio¹⁰. Kaip šiandien! Ar nematote panašumo? Žmonės trokšta išgirsti Dievo žodį, nors gal išoriškai tai ir slepia. Kai kurie galbūt pamiršo Kristaus mokymą; kiti – ne dėl savo kaltės – niekada apie jį nėra girdėję ir laiko religiją neprieinamu dalyku. Bet patikėkite: anksčiau ar vėliau ateina metas, kai sielai to negana: jai nebeužtenka įprastinių aiškinimų, netikrų pranašų mitai jos netenkina. Ir nors to dar nepripažindami, žmonės pajunta poreikį savo dvasinį alkį malšinti Viešpaties mokymu.

Paklausykime šv. Luko pasakojimo: Jėzuspamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.¹¹ Baigęs kalbėti, liepė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.¹² Kristus yra valties šeimininkas; tai Jis parengia visus darbui – tam ir atėjo į pasaulį, kad Jo broliai atrastų Tėvo šlovės ir meilės kelią. Ne mes išgalvojome krikščioniškąjį apaštalavimą. Mes, žmonės, tik trukdome Jam savo nerangumu, silpnu tikėjimu.