Punktų sąrašas

Stenkimės ugdyti savo nuolankumą, nes tiktai nuolankus tikėjimas leidžia žvelgti antgamtiniu požiūriu. Kito kelio nėra. Tėra du būdai gyventi žemėje: gyventi antgamtinį gyvenimą arba gyvulišką gyvenimą. Tu ir aš galime gyventi tik Dievo gyvenimą, antgamtinį gyvenimą. Kokia gi žmoguinauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!²³ Kokia nauda žmogui iš visko, kas yra žemėje, ko verti visi jo siekimai, proto ir valios pastangos? Kam visa tai, jei viskas baigiasi, jei visi šio pasaulio turtai yra tik teatro dekoracijos; jei paskui yra amžinybė – amžinai, amžinai, amžinai?

Šis prieveiksmis „amžinai“ išaukštino Teresę Avilietę. Vieną dieną ji, visai dar vaikas, su broliu Rodrigu, iškeliavo pro Adajos²⁴ vartus už miesto sienų, į maurų kraštą, kad ten būtų nukirsdinti dėl Kristaus; ji šnibždėjo į ausį savo pailsusiam broliui: amžinai, amžinai, amžinai²⁵.

Žmonės meluoja, kai sako „amžinai“, kalbėdami apie laikinus šio pasaulio reikalus. Vienintelis tikras, absoliučiai tikras yra tik „amžinai“, ištartas Dievui. Ir tu turi taip gyventi – pilnas tikėjimo, leidžiančio tau pajusti medaus, dangiškos saldybės skonį, kai galvosi apie amžinybę, kuri iš tikrųjų yra „amžinai“.

Pamatę nudžiūvusį figmedį, mokiniai nustebo ir sakė: Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?³⁵ Šie pirmieji dvylika, nors matę šitiek Kristaus stebuklų, ir vėl nustemba; jiems trūksta karšto tikėjimo. Todėl Viešpats patvirtina: Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: „Pasikelk ir meskis į jūrą!“, ir taip atsitiktų³⁶. Jėzus Kristus kelia sąlygą – kad gyventume tikėjimu, nes tik tada galėsime pajudinti kalnus. O juk yra tiek dalykų, kuriuos reikėtų pajudinti pasaulyje, bet pirmiausia – mūsų širdyje. Tiek kliūčių malonei! Taigi tebūna jūsų tikėjimas paremtas darbais. Tikėjimas, neatsiejamas nuo pasiaukojimo, tikėjimas, kupinas nuolankumo. Tikėjimas paverčia mus visagalėmis būtybėmis: Visa, ko tikėdami melsite, – gausite³⁷.

Tikintis žmogus žino, ko verti žemiškieji reikalai, žino, kad mūsų gyvenimas čia, žemėje, yra, kaip sakė Teresė Avilietė, bloga naktis blogoje užeigoje³⁸. Jis stiprina savo įsitikinimą, kad mūsų buvimas žemėje yra darbo ir kovos metas, apsivalymo laikas, skirtas grąžinti skolą dieviškajam teisingumui už savo nuodėmes. Jis taip pat žino, kad žemiškieji turtai yra priemonės, ir todėl naudoja juos dosniai, drąsiai.

Žemiškieji lūkesčiai ir krikščioniškoji viltis

Daugelis mėgsta kartoti banalų posakį, kad viltis miršta paskutinė. Tarsi viltis būtų koks irklas, kuriuo iriamasi per gyvenimą be rūpesčių ir sąžinės graužimo! Arba tarsi ji būtų pretekstas sine die vis atidėlioti progą pasitaisyti, mūsų kovą dėl kilnių tikslų, ypač dėl galutinio tikslo – susivienyti su Dievu.

Aš net sakyčiau, jog šitaip viltis painiojama su patogumais. Nes stinga troškimo siekti tikrojo gėrio, ir dvasinio, ir materialinio. Pats aukščiausias kai kurių žmonių siekis – apsisaugoti nuo to, kas galėtų sudrumsti tariamą jų menkos egzistencijos ramybę. Drovios, glebios ir tingios sielos žmogus paklūsta subtilioms egoizmo formoms ir susitaiko su tuo, kad dienos ir metai bėga sine spe nec metu (nei viliantis, nei bijant): be užmojų, kuriuos reikėtų įgyvendinti, be kovos nerimo. Svarbiausia yra išvengti rizikos – nusivylimo ir ašarų. Kaip nutolsta net pats menkiausias tikslas, kai prarandame norą jo siekti, pabūgę pastangų, kurių gali prireikti!

Be to, esama ir paviršutiniško požiūrio: kai kurie, žvelgdami iš kultūros ir mokslo pozicijų, paverčia viltį savo lengvos poezijos motyvu. Kadangi jie nepajėgia patys rimtai pažvelgti į save ir pasirinkti gėrio, viltis jiems tampa iliuzija, utopine svajone, atgaiva sunkaus gyvenimo sumaištyje. Viltis – netikra viltis! – tuščiu, niekur nevedančiu svaičiojimu.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.