Punktų sąrašas

Tėve,… nepaimk jų iš pasaulio

Mes esame paprasti žmonės, eiliniai krikščionys, pasinėrę į visuomenės gyvenimo tėkmę, ir Viešpats nori, kad būtume šventi, apaštalautume kaip tik dirbdami savo profesinį darbą, kitaip tariant, jog pasišventintume atlikdami tą savo darbą, jį pašventintume bei padėtume kitiems pasišventinti. Tikėkite, kad šitoje aplinkoje Dievas jūsų laukia kaip rūpestingas Tėvas, Draugas; ir atminkite, jog atsakingai atlikdami profesinę pareigą jūs ne tik patenkinate savo materialinius poreikius, bet tiesiogiai prisidedate prie visuomenės raidos, palengvinate kitų naštą, paremiate daugybę vietinio ar pasaulinio lygio darbų atskirų žmonių ir menkiau išsivysčiusių tautų labui.

Išmintingumas – būtina dorybė

Evangelijoje pagal šv. Matą, kurią girdėjome šiandien per Mišias, sakoma tunc abeuntes pharisaei, consilium inierunt ut caperent eum in sermone³, – tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje. Nepamirškite, jog tokių veidmainiškų gudrybių dažnai griebiamasi ir šiandien; manau, pasaulyje niekada neišnyks bloga fariziejų sėkla: ji visada buvo nepaprastai visli. Galbūt Viešpats leidžia jai vešėti norėdamas, kad mes, Jo vaikai, taptume apdairesni; juk išmintingumas yra būtina dorybė, kai reikia kam nors patarti, ką nors sustiprinti arba įspėti, įkvėpti ar paskatinti. Kiekvienas krikščionis, pasinaudodamas savo kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, su aplinkiniais žmonėmis turi elgtis kaip elgėsi apaštalas.

Dabar aš keliu savo sielą Dievop ir meldžiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Ji yra ir Bažnyčioje, ir kartu aukščiau nei Bažnyčia: Ji yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, kad ją saugotų, joje viešpatautų, ir būtų ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus, bet ir žmonių Motina. Tad meldžiu Dievą suteikti mums visiems tokio išmintingumo, ypač tiems, kurie nori dirbti Dievui visuomenės gyvenimo sūkuryje. Mums nepaprastai reikia mokytis išmintingumo.

Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas²⁶ – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas²⁷.

Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.

Krikščioniškoji dorybė siekia daug toliau: ji skatina mus išreikšti savo dėkingumą, meilumą, dosnumą; skatina elgtis, kaip dera ištikimiems ir garbingiems draugams, nesvarbu, ar lydi sėkmė, ar prislegia sunkumai; laikytis įstatymų bei gerbti teisėtą valdžią; skatina džiaugsmingai pasitaisyti, kai suklystame spręsdami vieną ar kitą problemą. Jei esame teisingi, vykdysime savo profesines, šeimynines, visuomenines priedermes... nesimaivydami, nesigarsindami, bet atkakliai dirbdami ir paisydami savo teisių, kurios kartu yra ir pareigos.

Aš netikiu tinginių teisingumu, nes, pasidavę savo dolce far niente, maloniam dykinėjimui, kaip sakoma mano brangiojoje Italijoje, kartais jie net labai smarkiai nusižengia pagrindiniam teisingumo dorybės principui – darbo principui. Neturime pamiršti, jog Dievas sukūrė žmogų ut operaretur²⁸, kad dirbtų, ir visi kiti – mūsų šeima ir tauta, visa žmonija – taip pat priklauso nuo mūsų darbo veiksmingumo. Mano vaikai, kaip menkai nutuokia apie teisingumą tie, kurie jį laiko tik materialinių gėrybių paskirstymu!

Teisingumas ir laisvės bei tiesos meilė

Nuo pat vaikystės – kaip sakoma Šventajame Rašte, nuo tada, kai turiu ausis ir galiu jomis girdėti²⁹, – esu girdėjęs daugybę ginčų dėl socialinio klausimo. Ir natūralu, nes tai labai sena tema. Socialinės problemos tikriausiai iškilo tada, kai žmonės ėmė burtis ir labiau išryškėjo amžiaus, proto, darbinių gebėjimų, interesų bei asmenybių skirtumai.

Nežinau, ar visuomenės pasiskirstymas į klases yra neišvengiamas; kad ir kaip ten būtų, apie tai kalbėti – ne mano darbas, tuo labiau čia, šioje koplytėlėje, kur susirinkome kalbėtis apie Dievą (niekada nenorėčiau savo gyvenimo susieti su jokia kita tema) ir su Dievu.

Galite manyti ką tinkami apie visus tuos dalykus, kuriuos Apvaizda paliko laisvai ir teisingai vertinti žmonėms. Tačiau, kaip Kristaus kunigas, privalau pakilti kiek aukščiau, priminti jums, – kad niekada negalime išsižadėti teisingumo, o prireikus turime elgtis net herojiškai.

Mūsų pareiga ginti visų žmonių asmeninę laisvę, nes Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi³⁰; jei nevykdysime šios pareigos, kokią teisę turėsim reikalauti laisvės sau? Taip pat turime skleisti tiesą, nes veritas liberabit vos³¹, tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais. Turime ginti kiekvieno žmogaus teisę egzistuoti, teisę dirbti ir ilsėtis, turėti pakankamai būtiniausių dalykų, kad būtų galima oriai gyventi, sukurti šeimą, susilaukti vaikų santuokoje ir juos užauginti, ramiai išgyventi ligų ir senatvės metą, siekti kultūros, įstatymo leidžiamais tikslais burtis į asociacijas su kitais piliečiais, o svarbiausia – pažinti ir nevaržomai mylėti Dievą, nes švari sąžinė visur, kiekviename dalyke atras Kūrėjo pėdsaką.

Kaip tik todėl būtina nuolatos kartoti – ir čia aš nepolitikuoju, tik skelbiu Bažnyčios doktriną, – jog marksizmas yra nesuderinamas su Kristaus tikėjimu. Ar gali būti kas priešiškesnio tikėjimui už sistemą, kuri visokiais būdais siekia iš žmogaus sielos išrauti mylinčio Dievo buvimą? Šaukite kuo garsiau, kad jūsų balsas būtų aiškiai girdimas: mums visiškai nereikalingas marksizmas teisingumui įgyvendinti. Priešingai, ši didžiulė klaida, besiremianti grynai materialistiniais, ramybės ir taikos Dievą neigiančiais sprendimais, tik trukdo siekti laimės ir žmonių santarvės. Krikščionybėje randame tikrąją šviesą, kuri visados duoda atsakymą į visus iškilusius klausimus: užtat nuoširdžiai stenkitės būti tikrais katalikais, non verbo neque lingua, sed opere et veritate³², mylėkite ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Nieko nesibaimindami kartokite tai kiekviena proga, o jei reikia, ir patys tų progų ieškokite.