Punktų sąrašas

Leiskite truputį nukrypti į šalį, bet šis nukrypimas bus visiškai deramas. Niekada neklausinėjau pas mane ateidavusių žmonių, kokios jų politinės pažiūros: manęs tai nedomina! Tokia mano nuostata atspindi tikrąją Opus Dei dvasią, – kuriai puoselėti per Dievo malonę ir gailestingumą esu paskyręs visas savo jėgas, norėdamas tarnauti Šventajai Bažnyčiai. Politinis aspektas man nerūpi, nes jūs, krikščionys, turite visišką laisvę ir nuo jos neatsiejamą asmeninę atsakomybę spręsti, kaip jums atrodo geriausia, visus politinius, visuomeninius, kultūrinius ir kitokius klausimus be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos nustato Bažnyčios mokymas. Jūsų sielos labui man rūpi vienintelis dalykas: kad neperžengtumėte tų ribų, nes tuomet atsirastų priešprieša tarp tikėjimo, kurį teigiate išpažįstą, ir jūsų darbų, ir tada aš jums be užuolankų tai pasakyčiau. Ši šventa pagarba pažiūroms, jeigu jos nenutolina jūsų nuo Dievo įstatymo, nesuprantama žmonėms, nežinantiems, kas yra tikroji laisvė, kurią Kristus mums pelnė ant Kryžiaus, qua libertate Christus nos liberavit¹⁸. Nesuvokiama ji ir visokiems sektantams, kurie stengiasi paversti dogmomis savo nuomones. Arba tiems, kurie smukdo žmogų, neigdami tikėjimo vertę ir palikdami ją priklausomą nuo šiurkščiausių paklydimų.

Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemiškuoju stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu.

Jų laisvė nevaisinga arba veda menkus vaisius. Tie, kurie laisva valia nepasirenka teisingų elgesio kriterijų, anksčiau ar vėliau leisis kitų valdomi, gyvens tingėdami kaip parazitai, priklausomi nuo kitų sprendimų. Jie bus visų vėjų blaškomi, ir visada kiti viską spręs už juos. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti²⁶, net jeigu dangstosi nuolatiniu plepėjimu ar kitomis savigynos priemonėmis, kuriomis stengiasi nuslėpti savo charakterio trūkumus, drąsos ir garbingumo stygių.

Jie atkakliai kartoja: niekas manęs nevaržo! Niekas? Deja, viskas varžo šią tariamą laisvę, kuri neatsakinga už savo laisvų poelgių padarinius. Ten, kur trūksta Dievo meilės, nėra asmeninės ir atsakingos laisvės; tariama laisvė yra tik prievarta. Negalėjimas apsispręsti, neryžtingumas yra lyg kokia medžiaga, kurią aplinkybės modeliuoja savaip. Ją gali formuoti, kas tik nori: ir aistros, ir nuodėmių pažeistos prigimties blogiausi polinkiai.

Vis tiek vergaujame, nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame tai, ar ne, nes tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, ir nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu, kaip ir kiti, bet, būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir ramiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios³⁸.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko³⁹. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi⁴⁰. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės, jog galime žingsniuoti laisvai.

Laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės⁴¹.

Kiekvienam – kas priklauso

Atidžiai perskaitykite Evangelijos epizodą, kad įsisąmonintumėte nuostabius pamokymus apie dorybes, kuriomis turėtų nušvisti mūsų elgesys. Po veidmainiškos liaupsių įžangos fariziejai ir Erodo šalininkai galiausiai pateikia Jėzui klausimą: pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?¹⁷Įsidėmėkite – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kaip jie gudrauja; juk nesako: paaiškink mums, kas yra gera, tinkama, teisinga; tik prašo: pasakyk, kaip tau atrodo. Jie apsėsti vienintelio noro – sugauti Jį kalboje ir paversti nedorėliu politinės valdžios akyse¹⁸. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“¹⁹.

Kaip matote, ši dilema ne nauja, o Mokytojo atsakymas aiškus ir nedviprasmiškas. Nėra – ir negali būti – prieštaros tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo žmonėms; tarp pilietinių teisių bei pareigų ir religinių pareigų; tarp pastangų kurti bei tobulinti laikinąją mūsų buveinę ir įsitikinimo, jog šis pasaulis yra tik kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę.

Čia dar kartą atsiskleidžia gyvenimo vientisumas, kuris – niekada nesiliausiu tai kartojęs, – yra svarbiausia sąlyga siekiantiems šventumo kasdieniame darbe, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jėzus nepripažįsta dvilypumo: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers²⁰. Jei krikščionis pasirenka tik Dievą, nuoširdžiai atsiliepdamas į Jo kvietimą, išskirtinis pasirinkimas jį skatina visą savo gyvenimą kreipti į Viešpatį ir kartu duoti savo artimui tai, kas jam teisėtai priklauso.