Punktų sąrašas

Iš atminties nedyla diena, kai labai seniai, eidamas pasimelsti į Valensijos katedrą, atsidūriau prie garbingojo Ridauros kapo. Man papasakojo, kad paklaustas, kiek jam metų, šis tada jau labai senas kunigas tvirtai valensiečių tarme atsakydavo: „Poquets“ – „Visai nedaug! Tik tiek, kiek jų praleidau tarnaudamas Dievui“. Daugelis jūsų nesunkiai galėtų suskaičiuoti metus, prabėgusius nuo tada, kai ryžotės bendrauti su mūsų Viešpačiu, tarnauti jam pasaulyje, savo aplinkoje, dirbdami savo darbą ar atlikdami savo pareigas. Bet tai tik nereikšminga smulkmena. Užtat labai svarbu, kad lyg ugnimi išdegintume sielose vieną tiesą: Kristus visus žmones be išimties kviečia į šventumą, ir todėl kiekvienas iš mūsų turi tobulinti savo vidinį gyvenimą ir kasdien ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Ir ne bet kaip, ne vidutiniškai. Ir net ne labai gerai. Bet turime didvyriškai stengtis, stengtis pačia tikriausia šio žodžio reikšme.

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto⁷, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių⁸. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“.

Čia, Tabernakulyje, esančio Dievo akivaizdoje(kiek stiprybės teikia šis realus Jėzaus artumas!), šiandien mąstysime apie nuostabią Dievo dovaną – viltį, kuri pripildo mūsų sielas džiaugsmo: spe gaudentes³. Mes džiaugiamės, nes, jei esame ištikimi, mūsų laukia begalinė Meilė.

Niekada neturėtume pamiršti, kad visiems – vadinasi, ir kiekvienam iš mūsų – yra tik du būdai gyventi žemėje: dieviškasis gyvenimas, kovojant, kad patiktume Dievui; arba gyvuliškasis gyvenimas, kuriame esama šiokio tokio žmogiškumo atspalvio, tačiau – be Dievo. Aš niekada pernelyg nepasitikėjau pasaulietiškais „šventuoliais“, kurie didžiuojasi esą netikintys. Aš juos myliu, kaip ir visus žmones, savo brolius; žaviuosi jų gera valia, kuri kai kuriais atžvilgiais gali būti herojiška. Tačiau man jų gaila, nes nepatirti Dievo šviesos ir šilumos, neapsakomo teologinės vilties džiaugsmo – didžiulis nuostolis.

Nuoširdus krikščionis, gyvenantis pagal tikėjimą, visada veikia Dievo akivaizdoje, turi antgamtinį požiūrį. Jis dirba šiame pasaulyje (kurį karštai myli), ir pasinėręs į žemiškuosius reikalus, vis kelia akis į dangų. Šv. Paulius mus ragina: quae sursum sunt quaerite; siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, – per krikštą mirę tam, kas iš pasaulio, – ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve⁴.

Kaip busnuostabu, kai mūsų Tėvas mums tars: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“³⁴ Gyventi viltimi! Štai kontempliatyvios sielos stebuklas. Mes pilni Tikėjimo, Vilties, Meilės; o viltis mus daro galingus. Prisimenate šv. Joną? Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį³⁵. Dievas mus skubina amžinosios Bažnyčios ir visos žmonijos jaunystės labui. Taip kaip karalius Medas paversdavo auksu viską, ką paliesdavo, jūs galite paversti dievišku visa, kas žmogiška.

Niekada nepamirškite – po mirties Meilė ateis jūsų pasitikti. Ir Dievo Meilėje jūs, beje, rasite visas kilnias meiles, kokias esate patyrę žemėje. Viešpaties taip duota, kad šį trumpą tarpsnį, kaip mūsų egzistencija, pragyventume dirbdami ir kaip Jo Viengimis Sūnus darydami gera³⁶. Turime būti budrūs, įsiklausyti į kvietimus, kuriuos šv. Ignacas Antiochietis buvo pajutęs sieloje artėjant jo kankinystės valandai: ateik pas Tėvą³⁷, grįžk pas savo Tėvą, Jis tavęs nekantriai laukia.

Prašykime Švč. Mergelę Mariją, Spes Nostra, uždegti mus šventu troškimu, kad visi drauge gyventume Tėvo namuose. Niekas nesudrums mums ramybės, jei stengsimės stiprinti savo širdyje tikrosios Tėvynės troškimą: Viešpats mums vadovaus savo malone; ir, palankiam vėjui pučiant, stums mūsų valtį į šviesų krantą.

Nuolat per pamokslus kalbėjau apie antgamtinę ir žmogiškąją galimybę, kurią Dievas, mūsų Tėvas, dovanoja savo vaikams – galimybę dalyvauti Kristaus Atpirkime. Mane apima džiaugsmas, kai randu apie tai bylojant Bažnyčios Tėvų raštuose: Krikščionys naikina gyvates, raudami blogį iš kitų širdies, skatindami gėriui… Pamatę, jog artimas pailso daryti gera, jie jam visokeriopai padeda ir sustiprina jį pavyzdžiu, jie uždeda rankas ant ligonių, kad išgydytų juos. Šie stebuklai juo didesni, kad vyksta dvasinėje plotmėje, teikdami gyvybę ne kūnams, bet sieloms. Ir jūs, jeigu neištišite, galėsite Dievo padedami daryti tokius stebuklus²⁰.

Dievas nori, kad visi žmonės būtų išganyti, – tai kvietimas ir atsakomybė, kurią turime prisiimti kiekvienas iš mūsų. Bažnyčia nėra uždaras išrinktųjų ratas. Ar Didžioji Bažnyčia – tik mažytė žemės dalelė? Didžioji Bažnyčia – tai visas pasaulis²¹. Taip rašė šv. Augustinas ir dar pridūrė: kad ir kur eitum, ten yra Kristus. Tu turi paveldėjęs žemių ribas, ateik, valdyk visa su manimi²². Ar pamenate, kokie pilni buvo tinklai? Juose nebetilpo žuvys. Dievas karštai laukia, kad Jo namai būtų pilni²³; Jis yra Tėvas, Jis norėtų gyventi drauge su visais savo vaikais.

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.