Punktų sąrašas

Darbą pradėti geba visi, jį užbaigti – nedaugelis. Ir pastariesiems turime priklausyti mes, tie, kurie stengiamės elgtis kaip Dievo vaikai. Neužmirškite: tik darbai, pabaigti su meile, tik darbai atlikti iki galo, pelno Viešpaties pagyrimą, kaip Šventajame Rašte pasakyta: Reikalogalas vertesnis už jo pradžią¹.

Jau turbūt esu pasakojęs šį atsitikimą kitų pašnekesių metu; vis dėlto noriu jį vėl priminti, nes jis labai vaizdingas ir pamokantis. Kartą Romos Katalikų Apeigyne ieškojau maldos palaiminti paskutiniam pastato akmeniui – pačiam svarbiausiam, nes jis simbolizuoja daugelio žmonių ilgai trukusį, sunkų, atkaklų ir ištvermingą darbą. Kaip nustebau jos neradęs ir turėjau pasitenkinti benedictio ad omnia – bendruoju palaiminimu. Man pasirodė, jog tokia spraga Apeigyne neįmanoma, ir aš ėmiausi vėl iš lėto skaityti jo turinį, bet veltui.

Daugelis krikščionių nėra įsisąmoninę, kad siekdami gyvenimo vienovės, kurios Viešpats tikisi iš savo vaikų, turi labai kruopščiai atlikti savo pareigas, jas pašventinti, nepamiršti net menkiausių smulkmenų.

Mes negalime Viešpačiui aukoti to, kas pagal mūsų žmogiškąsias išgales nekruopščiai, netobulai, nepareigingai padaryta, nors tai būtų patys smulkiausi dalykai: Dievas nemėgsta prastai atlikto darbo. Nesveikos atnašos neaukosite, – perspėja mus Šventasis Raštas, – nes ji nebus tinkama jūsų labui². Todėl kiekvieno mūsų triūsas, kuriam skiriame savo laiką ir jėgas, turi būti priimtina atnaša Kūrėjui, operatio Dei – Dievo darbas ir darbas Dievui: trumpai tariant, nepriekaištingai, gerai padarytas darbas.

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.

Viską daryti iš Meilės

Ir rodos, tu manęs klausi: kaip turėsiu elgtis, kad savo profesinį darbą visuomet baigčiau tobulai? Atsakau šv. Pauliaus žodžiais: Elkitės vyriškai, būkite stiprūs Viską darykite su meile²¹. Visa darykite iš Meilės, niekieno neverčiami, nepasiduokite baimei ar rutinai, tarnaukite mūsų Dievui Tėvui.

Man patinka kartoti šias išraiškingas, nors ir nebrandžias eiles, nes pats tai esu patyręs: Visas mano gyvenimas – vien meilė, / ir jei patyriau ją, tai tik per kančią, / bet juk nėra geresnio mylimojo / už tą, kuris labai kentėjo. Dirbk savo darbą iš Meilės, viską daryk iš Meilės ir išvysi nuostabių savo darbo vaisių – stenkis vien dėl to, kad tu myli, nors tau ir tektų patirti nesupratimo, neteisybės, nedėkingumo ir net žmogiško pralaimėjimo kartėlį. Tai gardūs vaisiai, amžinybės sėkla

Kad pasiektume šį tikslą, visada turime darbuotis Meilės skatinami, bet niekada –kaip slegiami bausmės ar prakeikimo naštos. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui²⁶. Taip mes užbaigsime savo darbą tobulai, nes būsime tikri Dievo instrumentai, Jį mylintys, suvokiantys savo atsakomybę ir jaučiantys Viešpaties pasitikėjimą mumis, nors ir esame silpni. Kadangi tu pasikliauji Dievo galia, kad ir ką darydamas, turi elgtis kaip žmogus, kuris triūsia iš Meilės.

Neužmerkime akių prieš tikrovę, užliūliuoti naivios, paviršutiniškos minties, kuri teikia viltį, kad mūsų laukia lengvas kelias ir kad, norint jį įveikti, bus gana tik nuoširdaus pasiryžimo ir karšto troškimo tarnauti Dievui. Patikėkite: gyvenime galbūt anksčiau, negu manėte, pasitaikys sunkių situacijų, kurioms įveikti reikės pasiaukojimo dvasios ir didžiausios savimaršos. Puoselėkite vilties dorybę ir drąsiai pritaikykite sau apaštalo žodžius: Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta²⁷. Ramiai pamąstyk: kas bus, kai begalinė Dievo Meilė užlies mane, tokį apgailėtiną tvarinį! Jau atėjo metas dirbant kasdienius darbus gyventi pagal tikėjimą, žadinti viltį, gaivinti meilę, kitaip tariant, puoselėti tris teologines dorybes, kurios mus skatina tuojau pat, neišsisukinėjant, negudraujant, neapsimetinėjant išguiti dviprasmybę iš mūsų profesinės veiklos ir mūsų vidinio gyvenimo.

Tad, mano mylimieji broliai, – vėl kalba šv. Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje²⁸. Jūs matote? Tai tikra pynė dorybių, išsiskleidžiančių, kai norime savo darbą pašventinti: tvirtumas, kad atkakliai darbuotumės, nepaisydami sunkumų, ir niekuomet nepultume į nusiminimą; susivaldymas, kad įveiktume patogaus gyvenimo pomėgį ir egoizmą; teisingumas, kad tinkamai atliktume pareigas Dievui, visuomenei, šeimai, kolegoms; išmintingumas, kad žinotume, ką reikia daryti kiekvienu atveju, ir neatidėliotume darbo… Ir visa tai, pabrėžiu, iš Meilės, jaučiant atsakomybę už darbo vaisius ir jo apaštališkąją svarbą.

Sakoma, kad poelgiai, o ne žodžiai byloja apie meilę. Ir aš manau, kad nėra ko daugiau čia pridurti.

Viešpatie, suteik mums savo malonę. Atverk mums Nazareto dirbtuvės duris, kad išmoktume Tavimi gėrėtis, Tavo Motina Švenčiausiąja Marija su šv. Juozapu, kurį labai myliu ir garbinu, – visus tris dirbančius šventą darbą. Tai sujaudins mūsų vargšes širdis. Mes Tavęs ieškosime ir Tave atrasime savo kasdieniame darbe, kurį, kaip Tu nori, paversime Dievo darbu, Meilės darbu.