Punktų sąrašas
Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina10. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: iš to visi jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus11. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata.
Jėzus, kuris yra pats tyrumas, netvirtina, kad Jo mokiniai bus atpažinti iš skaistaus gyvenimo. Jis, kuris yra pats nuosaikumas, kad net neturi kur galvos priglausti12, kuris taip ilgai pasninkavo, budėjo ir meldėsi13, nesako apaštalams: jus pažins iš to, jog nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.
Tyras Kristaus gyvenimas buvo ir visada bus antausis kiekvienos epochos visuomenei, dažnai tokiai pat supuvusiai kaip mūsiškė. Jo nuosaikumas – kitas botago kirtis tiems, kurie nuolat puotaudavo, o persivalgę prisiversdavo vemti, kad vėl galėtų prisikimšti pilvą, patvirtindami šiuos šv. Pauliaus žodžius: jų dievas – pilvas14.
Svarbiausias mūsų, kaip krikščionių, apaštalavimas pasaulyje, geriausias tikėjimo liudijimas, turėtų būti pastangos prisidėti prie to, kad Bažnyčioje pasklistų tikros meilės dvelksmas. Jei nemokame iš tikrųjų mylėti, jei esame linkę į kivirčus, šmeižtus, pilni kerštingumo, nors ir teigiame skelbiantys Gerąją Evangelijos Naujieną, ką galėsime patraukti į savo pusę?
Labai lengva, labai madinga tvirtinti, kad mylimi visi kūriniai, tikintieji ir netikintieji. Bet jei taip kalbantys nederamai elgiasi su savo tikėjimo broliais, ar jų elgesys nėra tik veidmainiškas plepumas? Priešingai, kai Kristaus Širdyje mylime tuos, kurie, kaip ir mes, yra to paties Tėvo vaikai, išpažįstantys tą patį Tikėjimą, yra tos pačios vilties paveldėtojai13, mūsų siela darosi tauresnė ir dega troškimu prie mūsų Viešpaties priartinti visus žmones.
Aš jums primenu meilės reikalavimus, ir galbūt kas nors pamanė, kad kaip tik šios dorybės trūksta ką tik pasakytiems žodžiams. Nieko panašaus. Kupinas švento išdidumo ir be klaidingai suvokto ekumenizmo aš noriu jums pasakyti, kad labai nudžiugau, kad Vatikano II Susirinkimo metu vėl labai rimtai susirūpinta ir svarstyta, kaip skleisti tiesą tiems, kurie yra nutolę nuo vienintelio Kelio – Jėzaus Kelio, nes aš labai trokštu visos žmonijos išganymo.
Taip, iš tiesų labai džiaugiausi, nes taip pat mačiau, kad susirinkimas patvirtino apaštalavimą, tokį brangų Opus Dei, – tai apaštalavimas ad fidem, kuris veda į tikėjimą ir nieko neatstumia – nei nekrikščionių, nei ateistų, nei pagonių, kad jie pagal išgales naudotųsi mūsų asociacijos14 dvasinėmis gėrybėmis. Visa tai siejasi su ilga skausmo ir ištikimybės istorija, apie kurią aš jau kitur kalbėjau. Štai kodėl, drąsiai kartoju, jog laikau veidmainišku ir melagingu uolumą, kuris skatina gražiai elgtis su toli nuo mūsų esančiais, visai sutrypiant ir niekinant tuos, kurie yra to paties tikėjimo, kaip ir mes. Taip pat negaliu patikėti, kad nuoširdžiai rūpiniesi paskutiniu patvorio elgeta, jei kankini savuosius, jei esi abejingas jų džiaugsmams, vargams ir sielvartams, jei nesistengi suprasti jų trūkumų, juo labiau kai jie neįžeidžia Dievo.
Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė15. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!16
Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį17. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.
2 Kor 5,14.
Jn 13,35.
Žr. Mt 8,20.
Žr. Mt 4,2.
Žr. Fil 3,19.
Monsinjoras Escriva Opus Dei vadina asociacija, nes iki 1982 m. ši institucija dar neturėjo asmeninės prelatūros statuso. Tačiau reikia paminėti, kad nuo ketvirtojo dešimtmečio Monsinjoras Escriva buvo numatęs, jog Opus Dei juridinis statusas turėtų būti kaip asmeninės ir pasaulietinės jurisdikcijos institucijų, ir kreipė Opus Dei link tokio juridinio sprendimo, kurį parengė prieš savo mirtį 1975 m.
Dokumentas atspausdintas https://escriva.org/lt/book-subject/amigos-de-dios/74028/ (2025-10-25)