Punktų sąrašas

Štai toks šios dienos maldos vaisius: mes įsitikinome, kad mūsų kelias žemėje visokiomis aplinkybėmis, kiekvienu metu skirtas Dievui, kad tai šlovės lobis, dangaus atspindys. Mūsų rankose jis yra turtas, kurį reikia atsakingai tvarkyti žmonių ir Dievo akivaizdoje, nesvarbu kur būtume, net pačiame gatvės šurmuly, pašventinti savo darbą, verslą, ar savo tarnybą, šeimyninį gyvenimą, visuomeninius santykius, visą veiklą, kuri atrodo tokia žemiška.

Būdamas dvidešimt šešerių, kai savo sieloje išgirdau kvietimą tarnauti Viešpačiui Opus Dei, aš Jo karštai maldavau išmokti elgtis kaip aštuoniasdešimtmetis. Su vaikišku pradedančiojo naivumu prašiau Dievą sau daugiau metų, kad išmokčiau naudingai leisti savo laiką, kad išmokčiau kiekvieną akimirksnį paaukoti Jo tarnystei. Viešpats moka duoti šiuos turtus. Galbūt tu ir aš kada nors galėsime pasakyti: Įgijau daugiau supratimo už seniūnus, nes laikausi Tavo įsakų³⁶. Jaunystė nebūtinai yra nerūpestinga, kaip ir žili plaukai nebūtinai byloja apie išmintingumą ir protą.

Visi drauge kreipkimės į Kristaus Motiną: Mūsų Motina, Tu, kuri matei augantį Jėzų, kuri Jį matei tarp žmonių, besidarbuojanti jų labui, išmokyk ir mane panaudoti savo gyvenimą Bažnyčios ir sielų tarnystei. Geroji Motina, išmokyk kas kartą, kai tik reikės, atidžiai klausyti savo širdies slaptoje, tarsi meilaus priekaišto, kad laikas priklauso ne man, o mūsų Tėvui, kuris yra danguje.

Jei būdami šalia aukšto rango ir pagarbos verto asmens, žmonės ima geriau elgtis, tai kodėl Dievo, nuolat visur esančio akivaizda, kurią jaučiame visomis galiomis, kupini meilės ir dėkingumo, nepadaro mūsų geresnių, nesutaurina mūsų žodžių, poelgių ir jausmų?¹¹ Iš tikrųjų, jei į mūsų sąmonę būtų įsirėžę, kad Dievas mus mato, ir mes suvoktume, jog visas mūsų darbas vyksta Dievo akivaizdoje (niekas nepraslysta pro Jo akis), kaip rūpestingai pabaigtume darbus ir koks būtų mūsų elgesys Tai ir yra šventumo paslaptis, apie kurią aš kalbu šitiek metų: Dievas mus visus pakvietė Juo sekti, ragina mus, jus ir mane, kad, gyvendami pasaulyje, būdami paprasti žmonės, Kristų, mūsų Viešpatį, visados laikytume visų žmogaus veiksmų viršūne.

Dabar jūs geriau suprasite, kad jei kuris iš jūsų nemėgtų savo darbo, jei nejaustų pareigos dirbti kokį darbą, kad jį pašventintų, jei neturėtų profesinio pašaukimo, jam niekada nepavyktų įsiskverbti į doktrinos, kurią skelbia su jumis kalbantis kunigas, antgamtinę esmę, nes stigtų svarbiausios sąlygos – dirbti.

Be jokio pasipūtimo sakau jums, jog iškarto suprantu, ar mano žodžiai yra tarsi žirniai į sieną. Norėčiau jums atverti širdį, kad padėtumėte man dėkoti Dievui. Kai 1928 metais suvokiau, ko Viešpats iš manęs tikisi, tučtuojau ėmiausi darbo. Tada, ačiū Tau, mano Dieve, turėjau daug kentėti ir labai mylėti, – vieni mane laikė pamišėliu, kiti teisindami vadino svajotoju, neįmanomų svajonių puoselėtoju. Nepaisant savo menkumo ir visų kitų dalykų, aš vis tiek darbavausi neprarasdamas vilties. Viskas priklausė ne nuo manęs, kelias atsivėrė pačiame sunkumų sūkuryje. Šiandien tai realybė, aprėpusi visą žemę nuo vieno ašigalio iki kito, ji atrodo tokia įprasta daugybei žmonių, nes Viešpats padarė, jog ją pažintų kaip Jo darbą, Jo veikimą.

Kaip jums sakiau, vos persimetęs su kuo nors keliais žodžiais, suvokiu, ar mane supranta, ar ne. Aš nesu kaip ta perekšlė višta, kuriai kažkas pakišo anties kiaušinį. Dienos slenka, ir tik tada, kai išsirita viščiukai, stebeilydama į krypuojantį svyruojantį pūkuotą kamuoliuką, višta supranta, jog jis nėra saviškis ir niekada neišmoks cypsėti, kad ir kaip stengtųsi. Aš niekada nepykau ant žmonių, kurie nusigręžė nuo manęs, net ir tada, kai priešiškai atstūmė mano geranoriškas pastangas jiems padėti. Todėl apie 1939 m. mano dėmesį patraukė užrašas ant pastato, kuriame vedžiau rekolekcijas studentams. Jis skambėjo taip: tegu kiekvienas eina savo keliu; tai buvo naudingas patarimas.

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Aš taip pat prisimenu laiką, praleistą Burgos mieste. Ten atvykdavo daug jaunuolių pabūti su manimi keletą dienų. Kai kurie iš jų gyvendavo netoliese esančiose kareivinėse. Tuo metu kartu su keletu savo sūnų gyvenau apgriuvusio viešbučio kambaryje, mums stigo būtiniausių dalykų. Tačiau šimtus atvykusių stengėmės aprūpinti viskuo, kas reikalingiausia, kad jie pailsėtų ir atgautų jėgas.

Turėjau įprotį pasivaikštinėti Arlanzono upės pakrante, kalbėdamasis su jais, klausydamasis jų pasipasakojimų, stengdamasis savo patarimais juos sustiprinti, arba atverti naujus vidinio gyvenimo horizontus; pasikliaudamas Dievo pagalba visada juos drąsinau, skatinau, kad jie elgtųsi kaip tikri krikščionys. Kai kada pasivaikščiodami nueidavome iki Las Huelgas vienuolyno, o kartais užsukdavom į Katedrą.

Mėgdavau užlipti į vieną bokštą, kad čia jie galėtų gėrėtis nuostabiu akmens ažūru, sunkaus, atkaklaus triūso vaisiumi. Kalbėdamasis su jais, atkreipdavau dėmesį, jog žvelgiant iš apačios šio grožio nematyti, ir kad vaizdais atskleisčiau, ką taip dažnai jiems aiškinau, pridurdavau: štai Dievo darbas, štai Dievo kūrinys Darbas, padarytas taip tobulai ir gražiai, jog yra tarsi subtilus nėrinys iš akmens. Ši realybė, kuri pati bylojo apie save, padėjo jiems suprasti, kad visa tai buvo malda, nuostabus pokalbis su Viešpačiu. Tie, kurie eikvojo savo jėgas dirbdami šį darbą, puikiai suprato, kad jų pastangų bus neįmanoma įvertinti žvelgiant iš miesto gatvių tolumos: jos skirtos Dievui. O tu ar dabar supranti, kaip profesinis pašaukimas gali priartinti prie Viešpaties? Daryk, kaip tie akmentašiai, ir tavo darbas taip pat taps operatio Dei, – žmogaus triūsu, turinčiu dieviškų bruožų, dieviško masto.

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.