Punktų sąrašas

Vėl pažvelkime į Mokytoją. Galbūt šį akimirksnį tu taip pat išgirsi Tomui skirtą priekaištą: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis⁹. Ir kartu su apaštalu nuoširdžiai atgailaujanti tavo širdis sušuks: Mano Viešpats ir mano Dievas!¹⁰ Neabejodamas pripažįstu, jog visada būsi mano Mokytojas ir Tau padedant saugosiu Tavo mokymą kaip lobį bei stengsiuosi sąžiningai jį puoselėti ir įgyvendinti.

Kiek anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus pasitraukia maldai, o mokiniai lieka netoliese ir turbūt nenuleidžia nuo Jo akių. Jam pasimeldus, vienas iš mokinių ryžosi paprašyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Jėzus jiems tarė: Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas Tavo vardas¹¹.

Atkreipkite dėmesį, koks stebėtinas yra atsakas: mokiniai gyvena su Jėzumi Kristumi, ir kalbėdamasis su jais Viešpats pamoko, kaip jie turi melstis. Jis atskleidžia jiems didžią dieviškojo gailestingumo paslaptį: mes esame Dievo vaikai ir galime pasitikėdami su Juo kalbėtis, kaip vaikas kalbasi su tėvu.

Kai pamaldumas – krikščionio bendravimas su savo Viešpačiu – pateikiamas kaip nemalonus, pilnas formulių, bedvasių ir nuvalkiotų posakių, labiau skatinančių anonimiškumą negu asmeninį pokalbį akis į akį su Dievu, mūsų Tėvu (tikra žodinė malda ne anonimiška), tuomet prisimenu Viešpaties patarimą: Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius jūsų Tėvas žino, ko jums reikia¹². Vienas Bažnyčios Tėvas rašė: manau, kad Kristus mūsų prašo vengti ilgų maldų, ne laiko požiūriu, bet to nepabaigiamo žodžių srauto. Pats Viešpats mums davė našlės, savo skundais įveikiančios neteisingo teisėjo priešinimąsi, pavyzdį bei kitą – įkyraus draugo, ateinančio naktį, netinkamu metu, ir labiau atkaklumu nei draugiškumu privečiančio bičiulį atsikelti (žr. Lk 11,5–8; Lk 18,1–8). Šiais dviem pavyzdžiais Viešpats kviečia mus nuolatinius prašymus išsakyti ne ilgiausiomis maldomis, o paprastais žodžiais¹³.

Jei vis dėlto meditacijos pradžioje jums nesiseka susikaupti pokalbiui su Dievu, jeigu jaučiatės šalti ir atrodo, kad jūsų protas neįstengia suregzti nė menkiausios minties, o širdis bejausmė, patariu jums, ką tokiais atvejais visuomet stengiausi daryti aš: būkite savo Tėvo akivaizdoje ir ištarkite Jam bent tiek: „Viešpatie, aš nemoku melstis, nežinau net ką Tau papasakoti!..“ Galite būkite tikri, kad šią akimirką jūs jau iš tiesų pradėjote melstis.

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.