Punktų sąrašas

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.

Vėl pažvelkime į Mokytoją. Galbūt šį akimirksnį tu taip pat išgirsi Tomui skirtą priekaištą: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis⁹. Ir kartu su apaštalu nuoširdžiai atgailaujanti tavo širdis sušuks: Mano Viešpats ir mano Dievas!¹⁰ Neabejodamas pripažįstu, jog visada būsi mano Mokytojas ir Tau padedant saugosiu Tavo mokymą kaip lobį bei stengsiuosi sąžiningai jį puoselėti ir įgyvendinti.

Kiek anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus pasitraukia maldai, o mokiniai lieka netoliese ir turbūt nenuleidžia nuo Jo akių. Jam pasimeldus, vienas iš mokinių ryžosi paprašyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Jėzus jiems tarė: Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas Tavo vardas¹¹.

Atkreipkite dėmesį, koks stebėtinas yra atsakas: mokiniai gyvena su Jėzumi Kristumi, ir kalbėdamasis su jais Viešpats pamoko, kaip jie turi melstis. Jis atskleidžia jiems didžią dieviškojo gailestingumo paslaptį: mes esame Dievo vaikai ir galime pasitikėdami su Juo kalbėtis, kaip vaikas kalbasi su tėvu.

Kai pamaldumas – krikščionio bendravimas su savo Viešpačiu – pateikiamas kaip nemalonus, pilnas formulių, bedvasių ir nuvalkiotų posakių, labiau skatinančių anonimiškumą negu asmeninį pokalbį akis į akį su Dievu, mūsų Tėvu (tikra žodinė malda ne anonimiška), tuomet prisimenu Viešpaties patarimą: Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius jūsų Tėvas žino, ko jums reikia¹². Vienas Bažnyčios Tėvas rašė: manau, kad Kristus mūsų prašo vengti ilgų maldų, ne laiko požiūriu, bet to nepabaigiamo žodžių srauto. Pats Viešpats mums davė našlės, savo skundais įveikiančios neteisingo teisėjo priešinimąsi, pavyzdį bei kitą – įkyraus draugo, ateinančio naktį, netinkamu metu, ir labiau atkaklumu nei draugiškumu privečiančio bičiulį atsikelti (žr. Lk 11,5–8; Lk 18,1–8). Šiais dviem pavyzdžiais Viešpats kviečia mus nuolatinius prašymus išsakyti ne ilgiausiomis maldomis, o paprastais žodžiais¹³.

Jei vis dėlto meditacijos pradžioje jums nesiseka susikaupti pokalbiui su Dievu, jeigu jaučiatės šalti ir atrodo, kad jūsų protas neįstengia suregzti nė menkiausios minties, o širdis bejausmė, patariu jums, ką tokiais atvejais visuomet stengiausi daryti aš: būkite savo Tėvo akivaizdoje ir ištarkite Jam bent tiek: „Viešpatie, aš nemoku melstis, nežinau net ką Tau papasakoti!..“ Galite būkite tikri, kad šią akimirką jūs jau iš tiesų pradėjote melstis.