Punktų sąrašas

Gyvenimo planas

Apmąstę, koks yra ir koks turėtų būti mūsų pamaldumas, kaip mums derėtų pagerinti asmeninį ryšį su Dievu, jei mane gerai supratote, atsisakysite pagundos statyti oro pilis, nes suvokėte, kad Viešpats džiaugiasi kiekvieną akimirką paaukotais mažais meilės darbais.

Tad stenkis laikytis gyvenimo plano: kelias minutes skirk mąstymo maldai; dalyvauk šventose Mišiose, jei gali, kasdien ir dažnai priimk komuniją; reguliariai eik išpažinties, net jei tavo sąžinė rami ir nesi padaręs sunkios nuodėmės, aplankyk Jėzų tabernakulyje, kalbėk šventąjį rožinį ir apmąstyk jo slėpinius, prisimink kitas geras maldingumo praktikas, kiek tik jų žinai ar dar gali išmokti.

Tai turėtų tapti ne griežtomis, kaustančiomis normomis, bet lanksčiu maršrutu, pritaikytu tavo gyvenimui pasaulyje, tavo intensyviam profesiniam darbui, pareigoms ir visuomeniniams ryšiams, kurių nevalia pamiršti, nes ir čia tęsiasi tavo susitikimas su Dievu. Tavo gyvenimo planas turi būti kaip guminė pirštinė, puikiai prisitaikanti prie rankos, ant kurios yra užmauta.

Taip pat nepamiršk, kad ne taip svarbu padaryti daug dalykų; dosniai pasirink tai, ką gali atlikti kasdien, noriai ar ne. Tos praktikos beveik nejučia tave pastūmės į kontempliatyvią maldą. Sieloje atsiras daugiau meilės apraiškų – trumpų, karštų maldų, padėkos, atgailos žodžių, dvasinių komunijų, netgi atliekant savo pareigas: keliant telefono ragelį, lipant į transporto priemonę, atidarant ar uždarant duris, praeinant pro bažnyčią, prieš imantis darbo, jį darant ar baigiant. Viską susiesi su Dievu, savo Tėvu.

Pasitikėkite dieviškąja sūnyste. Dievas yra Tėvas, kupinas švelnumo ir beribės meilės. Daug kartų per dieną širdyje vadink jį Tėvu, savo širdyje sakyk Jam, kad tu Jį myli, garbini, kad jauti pasididžiavimą ir tvirtumą, nes esi Jo vaikas. Tai tikra vidinio gyvenimo programa, kurią reikia įgyvendinti per maldingumo ryšį su Dievu. Šios praktikos, kad ir nedažnos, bet, pabrėžiu, nuolatinės padės tau jaustis ir elgtis, kaip dera geram vaikui.

Dar turiu tave įspėti ir apie rutinos, tikrojo pamaldumo kapo, pavojų, kuris dažnai gresia užsimojus įgyvendinti didžius dalykus, dėl naudos pamirštant kasdienes pareigas. Kai pajusi tokią pagundą, pasistenk būti Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai susimąstyk, ar nepavargai nuolat kovodamas vis su tais pačiais dalykais, nes neieškai Dievo; susirūpink, ar dėl dosnumo ir pasiaukojimo stokos nesumažėjo tavo ištvermė dirbant. Tuomet maldingumo praktikos, nedideli apsimarinimai, apaštalinė veikla, neiškart duodanti vaisių, ima atrodyti beprasmiška. Pasijuntame tušti ir galbūt imame kurti naujus planus, kad užgožtume mūsų dangiškojo Tėvo balsą, primygtinai prašantį paprastos ištikimybės. Didingų svajonių „siautulys“ mūsų sieloje užgožia pačią realiausią tikrovę, nukreipia nuo kelio, be užuolankų vedančio į šventumą. Tai aiškiausias ženklas, kad praradome antgamtinį požiūrį: įsitikinimą, kad esame mažutėliai, žinantys, jog mūsų Tėvas mums padarys nuostabių dalykų, jeigu mes nuolankiai vėl viską pradėsime nuo pradžių.

Tai galbūt kai kam atrodys seniai žinoma; kitiems nauja, tačiau visiems sunku. Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai nuolat labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekada neapleidžia. Draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška. Argi galima ignoruoti arba niekinti asmenis, kuriuos mylime? Žinoma, kad ne. Mūsų žodžiai, mūsų polėkiai, mūsų mintys nuolat sukasi apie tuos, kuriuos mylime: tai lyg nuolatinis buvimas mylimųjų akivaizdoje. Taip turėtume bendrauti ir su Dievu.

Šis Viešpaties ieškojimas visą mūsų dieną paverčia nuoširdžiu, pasitikėjimo pilnu pokalbiu. Aš apie tai kalbėdavau, dažnai apie tai rašydavau, bet man nesunku dar pakartoti, nes Viešpats mums savo pavyzdžiu parodė, kad reikia melstis nuolat, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Kai viskas klostosi savaime: ačiū, mano Dieve! Kai ateina sunkus metas: Viešpatie, neapleisk manęs! Ir Dievas, romus ir nuolankios širdies²¹, neatstums mūsų maldavimų ir nebus abejingas, nes Jis pats sakė: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta²².

Taigi, įžvelgdami Dievą kiekviename įvykyje: ir tame, kas yra malonu ir nelabai malonu, ir paguodoje, ir širdgėloje, kurią sukelia brangaus žmogaus mirtis, – stenkimės niekad neprarasti antgamtinio požiūrio. Pirmiausia kalbėkitės su Dievu, savo Tėvu, ieškodami Viešpaties savo pačių sieloje. Tai nėra tuščia ar keista: priešingai, tai ir yra tvirtas, pastovus vidinio gyvenimo, tikro meilės dialogo atsiskleidimas. Ši praktika negali sukelti mumyse jokios psichologinės sumaišties: krikščioniui ji turi būti tokia natūrali kaip širdies plakimas.

Dar vienas veikėjas

Per trisdešimt kunigystės metų aš atkakliai pabrėždavau maldos reikalingumą, galimybę gyvenimą paversti nepaliaujamu šauksmu, todėl kai kas manęs klausdavo: ar galima nuolatos taip daryti? Taip, galima. Vienybė su Viešpačiu mūsų neatitolina nuo pasaulio, nepaverčia būtybėmis, svetimomis savo laikams.

Jei Dievas mus sukūrė, jei mus atpirko, jei myli taip, kad atidavė už mus viengimį sūnų²⁵, jei mūsų laukia – kiekvieną dieną! – kaip tėvas iš palyginimo laukė savo sūnaus palaidūno²⁶, argi Jis galėtų nenorėti, kad maloniai su Juo bendrautume? Būtų keista, jeigu nesikalbėtume su Dievu, nuo Jo atitoltume, Jį pamirštume, veiktume, gyventume nepaisydami nuolatinio malonės veikimo.

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.

Taip daro mūsų Dievas. Kai grįžta sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, o baisiausia – užmiršęs tėvą, tasai sako: Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!³³ Mūsų Tėvas – Dievas, kai sugrįžtame pas Jį atgailaudami, turtais paverčia mūsų skurdą, mūsų menkumą – jėga. Ką Jis ketina mums duoti, jei nuo Jo nepasitraukiame, jei kasdien Jį aplankome, jei kalbame švelniais žodžiais, kuriuos patvirtiname darbais, jei visko prašome, pasitikėdami Jo visagalybe ir gailestingumu? Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.