Punktų sąrašas

Kreipkime akis į Jėzų Kristų, mūsų pavyzdį, tai veidrodis, į kurį turime žvelgti. Kaip Jis elgiasi svarbiausiais momentais? Ką mums apie Jį sako Šventoji Evangelija? Mane jaudina Jėzaus įprotis kreiptis į Tėvą prieš darant didelius stebuklus, ir Jo pasitraukimas melstis į dykumą keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų² prieš pradedant viešąjį gyvenimą.

Atleiskit, kad taip primygtinai kartoju, bet turime stebėti kiekvieną Mesijo žingsnį, nes Jis atėjo mums parodyti kelio, vedančio pas Tėvą. Jo padedami rasime būdą, kaip suteikti antgamtinę prasmę tariamai nereikšmingiems veiksmams; išmoksime nuolatos gyventi pagal amžinybės požiūrį ir geriau suprasime, jog žmogui taip reikia glaudaus bendravimo su Dievu: kad galėtų su Juo kalbėtis, Jo šauktis, Jį garbinti, Jam dėkoti, Jo klausytis ar šiaip su Juo būti.

Jau prieš daugybę metų apmąstydamas mūsų Viešpaties veikimą, padariau išvadą, jog apaštalavimas, kad ir koks jis būtų, kyla iš turtingo vidinio gyvenimo. Štai kodėl epizodas, pasakojantis, kaip Kristus galutinai nusprendė pasirinkti dvylika savo pirmųjų mokinių, man atrodo ir paprastas, ir antgamtiškas. Šv. Lukas sako, kad Jėzuspraleidovisą naktį melsdamasis Dievui³. O dar prisiminkite Jėzų Betanijoje, kai Jis ruošiasi prikelti Lozorių, ką tik apverkęs savo draugą; Jis pakelia akis į dangų ir sušunka: Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei⁴. Tai Jo pamokymas: jei norime padėti kitiems, jei nuoširdžiai ketiname juos paskatinti, kad atskleistų savo žemiškojo gyvenimo tikrąją prasmę, turime remtis malda.

Scenų, kur Jėzus Kristus kalbasi su Tėvu, yra tiek daug, kad neįmanoma kiekvienos ir aptarti. Tačiau, man atrodo, būtinai turime apmąstyti tas ypatingų išgyvenimų valandas prieš Jo Kančią ir Mirtį, kai Jis ruošiasi Aukai, kuri sutaikys mus su dieviškąja Meile. Aukštutiniame kambaryje Jo širdis atsiveria: Jis maldaudamas kreipiasi į Tėvą, skelbia Šventosios Dvasios atėjimą ir skatina saviškius visada karštai mylėti ir tikėti.

Regime Atpirkėją Getsemanėje, karštai besimeldžiantį. Jis jaučia neišvengiamai artėjant Kančią, pažeminimus ir skausmą, tą sunkų Kryžių, ant kurio kabinami piktadariai ir kurio Jis pats taip troško. Tėve, – sakė Jis, – jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs!⁵ Ir tuojau pat: tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!⁶ Jau prikaltas prie Kryžiaus, vienišas, išskėstomis rankomis kaip amžinasis kunigas, Jis ir toliau kalbasi su Tėvu: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią⁷.

Be to, juk žinote, kaip sunku išvengti mėgdžiojimo. Žmonės net nesąmoningai mėgdžioja vieni kitus. Ar mes atmesime kvietimą sekti Jėzų? Kiekvienas stengiasi bent kiek panašėti į tą, kuris jį traukia, panašėti į pasirinktą pavyzdį. Mūsų elgesys priklauso nuo idealo, kurį kiekvienas iš mūsų yra susikūręs. Mūsų Mokytojas – Kristus: Dievo Sūnus, Švenčiausiosios Trejybės Antrasis Asmuo. Sekdami Kristų, gauname nuostabią galimybę dalyvauti meilės vyksme, kuris yra Vieno ir Trejybinio Dievo slėpinys.

Jei kartais jums pritrūksta jėgų sekti Jėzaus Kristaus pėdomis, tarkite keletą nuoširdžių žodžių tiems, kurie Jį gerai pažino, kai Jis buvo šioje žemėje. Pirmiausia Marijai, kuri Jį pagimdė mums. Taip pat apaštalams. Tarp atėjusių per šventes pagarbinti Dievo buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui²⁷. Ar tai nepadrąsina mūsų? Šie svetimšaliai, nedrįsdami patys prisistatyti Mokytojui, ieško gero tarpininko.