Punktų sąrašas

Tikėjimas, patvirtinamas darbais

Iš karto užsimezga dieviškasis dialogas, nuostabus dialogas, labai jaudinantis, uždegantis, nes dabar Bartimiejus – tai tu ir aš. Kristus klausia: Qui tibi vis faciam? Ko nori, kad tau padaryčiau? Neregys atsako: Rabuni, kad praregėčiau¹⁶. Kaip logiška! O tu pats ar matai? Ar tau niekada nėra nutikę tarsi šiam Jericho neregiui? Negaliu pamiršti, kaip prieš daugelį metų, apmąstęs šiuos žodžius ir supratęs, kad Jėzus kažko iš manęs laukė, – tada visai neįsivaizdavau ko, – aš ištariau: Viešpatie, ko Tu nori? Ko manęs prašai? Nujaučiau, jog Viešpats mane kviečia vildamasis dar kažko kito, ir šis Rabboni, ut videam – „Mokytojau, kad praregėčiau“ – mane paskatino Kristaus maldauti, be atvangos Jam kartoti: „Viešpatie, tegu išsipildo tai, ko Tu nori“.

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.

Tu manai turįs tiek nuodėmių, jog Viešpats nepanorės tavęs išklausyti? Klysti, nes Viešpats yra kupinas gailestingumo. Jei šitai žinodamas tu vis tiek jauti savo menkumą, sakyk kaip muitininkas²⁸: Dieve, štai aš, daryk ką nori! Ir prisiminkite, ką mums pasakoja šv. Matas, kai Jėzui atneša paralyžiuotąjį. Ligonis tyli: jis tik yra Dievo akivaizdoje. Kristus, sujaudintas šio atgailaujančio ir kenčiančio žmogaus, kuris žino esąs nieko vertas, beregint parodo savo gailestingumą: Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!²⁹

Patariu, kad melsdamasis įsijaustum į Evangelijos pasakojimus, lyg pats būtum jų dalyvis. Pirmiausia įsivaizduok sceną ar slėpinį, kuris padės susikaupti ir nugrimzti į apmąstymus. Paskui pagalvok ir prisimink kokį Mokytojo gyvenimo bruožą: Jo sugraudintą Širdį, nuolankumą, tyrumą, Tėvo Valios vykdymą. Paskui Jam papasakok, kaip tu dažniausiai elgiesi panašioje situacijoje, kas tau atsitinka dabar. Būk atidus. Gal Jis norės tau ką nurodyti, patarti: ir bus vidinių įkvėpimų, atradimų, priekaištų.

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.

Kalbėti su Dievu

Kai jūs šauksitės manęs... aš jus išklausysiu.³ Ir mes Jo šaukiamės malda. Štai kodėl turime klausyti Apaštalo patarimo: sine intermissione orate⁴, nuolatos melskitės, kad ir kas atsitiktų. Ne vien širdimi, bet iš visos širdies⁵.

Pagalvosite, kad gyvenimas ne visada lengvas, netrūksta skausmo, vargo ir liūdesio. Aš ir vėl pasiremsiu šv. Pauliaus žodžiais, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje⁶. Niekas negali nutolinti mūsų nuo Dievo, nuo Jo Meilės ir trukdyti nuolatiniam bendravimui su mūsų Tėvu.

Ar kalbėti apie šią nepaliaujamą vienybę su Dievu yra tolygu kelti tokį aukštą idealą, kuris nepasiekiamas daugumai krikščionių? Teisybė, tai aukštas tikslas, bet jis nėra nepasiekiamas. Į šventumą veda maldos kelias ir malda sieloje turi „įsišaknyti“ pamažu kaip sėklelė, iš kurios vėliau išaugs lapotas medis.

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.

Gali būti, kad iš pat pradžių pakyla juodi daulkių debesys, o mūsų šventėjimo priešai, piktnaudžiaudami valdžia, griebdamiesi stiprios, gerai apgalvotos psichologinės prievartos, stengiasi absurdiška linkme pastūmėti netgi tuos, kurių elgesys buvo teisingesnis ir protingesnis. Jų balsas tarsi suskilusio, iš prasto metalo nulieto varpo skambesys, visai nepanašus į ganytojo švilpavimą. Jie iškreipia, paniekina kalbą, vieną didžiausių dovanų, kurią žmogus gavo iš Dievo, brangiausią dovaną, padedančią mums išsakyti nuoširdžią meilę ir draugystę Viešpačiui ir Jo kūriniams. Teisus buvo šv. Jokūbas, sakydamas apie liežuvį: tai nedorybės visetas¹¹. Liežuvis iš tikrųjų gali pridaryti daug blogybių: pastūmėja į melagystes, apkalbas, apgaules, įžeidimus, veidmainiškus šnabždesius, šmeižtą.