Punktų sąrašas

Manau, esate matę, kaip šeima tausoja vertingą, trapų dekoratyvinį daiktą, pavyzdžiui, vazą, kaip ją saugo, kad nesudužtų. Bet vieną dieną vaikas žaisdamas ją numeta ant žemės, ir ši brangenybė suskyla į daugybę šukių. Kaip apmaudu! Tačiau kas nors ima ir tuojau sudeda gabalėlius į krūvą, rūpestingai suklijuoja sudužusį daiktą, ir restauruotas jis vėl atrodo toks pat gražus kaip anksčiau.

O jei tai porcelianinė arba tik molinė vaza, užtenka kelių kniedžių, geležies ar kokio kito metalo vielų, kurios sujungtų šukes. Ir, šitaip pataisyta, ji įgyja nepakartojamo žavesio.

Perkelkime tai į dvasinę plotmę. Kai matom savo silpnybes ir nuodėmes, savo klaidas, – nors Dievo malonei padedant jos būtų ir ne itin didelės, – melskimės ir tarkime mūsų Tėvui: Viešpatie, sukniedyk mano vargingumą, mano trapumą, mano sudužusios vazos molį, ir, sustiprintas savo skausmo ir Tavo atleidimo, aš būsiu tvirtesnis ir gražesnis nei anksčiau! Šią paguodos maldą galime kartoti, kai netvarus mūsų molis suskils į gabalus.

Nesistebėkime, kad esame pažeidžiami, kad sutrinkame dėl mažmožių; pasikliaukite Viešpačiu, visada pasirengusiu padėti: Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?³ Taip bendraudami su savo Dangaus Tėvu, nieko neturime bijoti.

Tikėjimas nėra skirtas tik tam, kad apie jį būtų pamokslaujama: jį turime įrodyti darbais. Dažnai tam pristinga jėgų. Tada – vėl grįžtame prie Evangelijos: elkitės kaip jaunuolio epileptiko tėvas. Jis trokšta, kad jo sūnus būtų sveikas, viliasi, jog Kristus jį išgydys, ir vis dėlto neįstengia patikėti tokia laime. Bet Jėzus, visada prašantis tikėjimo, užkerta kelią abejonėms, kurias įžvelgia šioje sieloje: Tikinčiam viskas galima!³⁹ Viskas yra įmanoma: mes – visagaliai… Tačiau tik tada, kai esame pilni tikėjimo. Šis žmogus jaučia savo tikėjimą silpstant, bijo, kad jo dvejonės sutrukdys sūnui pasveikti. Ir pravirksta. Nesigėdykime tokių ašarų: jos yra meilės Dievui, atgailos pilnos maldos, nuolankumo vaisius. Vaiko tėvas su ašaromis sušuko: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!⁴⁰

Baigdami meditaciją ir mes tariame šiuos žodžius: Viešpatie, tikiu! Tu išmokai mane tikėti Tavimi ir nusprendžiau ištikimai Tave sekti. Dažnai maldaudavau Tavęs gailestingumo. Ir taip pat netikėdavau, kad galėtum padaryti tiek stebuklų savo vaikų širdyse. Viešpatie, tikiu! Tačiau padėk man tikėti dar labiau, dar stipriau!

Skirkime šią maldą Šventajai Marijai, Dievo Motinai ir mūsų Motinai, tikėjimo Mokytojai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.⁴¹