Punktų sąrašas

Žodinė ir vidinė malda

Taip gyvenant krikščionišką gyvenimą, žodinės maldos yra lyg perlai ant siuvinio drobės. Dieviškieji kreipiniai: Tėve Mūsų..., Sveika, Marija..., Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Šventasis Rožinis ir daugybė kitų maldingų kreipinių, šūksnių, kuriuos mūsų broliai krikščionys kartojo nuo senų senovės, – tai lyg garbinimų vainikas Dievui ir mūsų Motinai.

Šv. Augustinas, komentuodamas 85 psalmės eilutę: Būk man gailestingas, Viešpatie, nes per visą dieną šaukiuos Tavęs, rašo: visą dieną, turėdamas galvoje „visą laiką, be paliovos...“ Žmogus [Jo] šaukiasi iki pat pasaulio pabaigos; nes tie, kurie Jo šaukiasi, yra tie patys Kristaus nariai: kai kurie jau ilsisi Jame, kiti dabar Jo šaukiasi, kiti Jo maldaus, kai mes būsime mirę, o po jų Jam melsis dar kiti²³. Ar jūsų nejaudina tai, jog galite dalyvauti tame Kūrėjo pagerbime, kuris tęsiasi per amžius? Koks didis yra žmogus, kai jis supranta esąs Dievo mylimas kūrinys ir skuba pas Jį, tota die, kiekvieną savo žemiškosios kelionės mirksnį!

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.