Punktų sąrašas

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.

Nepagailėkime bendravimui su Dievu bent kelių valandėlių kasdien: tegu mūsų mintys kyla į Jį, ir nereikia žodžių, nes jie skamba širdyje. Skirkime šiai pamaldumo praktikai pakankamai laiko; jei galima, nustatytu metu; šalia tabernakulio, būdami su Tuo, kuris čia pasiliko iš Meilės. O jeigu taip neįmanoma, melskitės bet kur, nes mūsų Dievas neapsakomu būdu yra mūsų sieloje, kai ji malonės būsenoje. Ir vis dėlto aš tau patariu, kai tik gali, eik į maldai skirtą vietą, nevadinu jos koplyčia, norėdamas pabrėžti, jog čia nereikia oficialumo, deramo ceremonijoms, šioje vietoje susikaupę kelkite savo mintis į dangų, tikėdami, kad Jėzus Kristus mus mato, girdi ir mūsų laukia; kad Jis tikrai yra tabernakulyje, pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente.

Kiekvienas iš jūsų gali, jei tik nori, rasti savo paties būdą kalbėti su Dievu. Aš nemėgstu kalbėti nei apie kokius nors metodus ar formuluotes – nenoriu nė vieno varžyti, tik stengiuosi drąsinti visus, kad prisiartintų prie Viešpaties, gerbdamas kiekvieną sielą, kokia ji yra, su jai būdingomis savybėmis. Prašykite Viešpaties, kad Jo sumanymai įsismelktų į mūsų gyvenimą: ne tik į protą, bet ir giliai į širdį, ir į visus darbus. Patikėkite, taip jūs išvengsite daugybės nemalonumų ir sielvartų, kylančių iš egoizmo, ir turėsite jėgų skleisti aplink save gėrį. Kiek prieštaravimų išnyksta, kai dvasiškai esame arti prie Dievo, kuris mūsų niekada neapleidžia! Atsinaujina Jėzaus meilė saviškiams, ligoniams, luošiesiems; Jėzaus, kuris klausia: kas tau atsitiko? – Man atsitiko… – ir netrukus nušvinta šviesa ar bent ateina susitaikymas ir ramybė.

Skatindamas išsipasakoti Mokytojui, turiu galvoje tavo asmeninius sunkumus, nes dauguma kliūčių kelyje į laimę atsiranda iš daugiau ar mažiau slepiamos puikybės. Mes įsivaizduojame esą ypatingi, apdovanoti nepaprastomis savybėmis; ir jei kiti apie mus taip nemano, jaučiamės pažeminti. Puiki proga melstis ir pasitaisyti tvirtai tikint, kad niekada nėra vėlu keisti kryptį. Tačiau labai gerai tą kryptį pradėti keisti kuo anksčiau.

Malda, malonei padedant, puikybę gali paversti nuolankumu. Ir sieloje gimsta tikras džiaugsmas; nors dar tebematome purvą ant savo sparnų, džiūstantį mūsų apgailėtino skurdo purvą. Vėliau, kai apsimarinsime, šis purvas nubyrės, ir galėsime skristi labai aukštai, nes Dievo gailestingumo vėjas mums bus palankus.