Punktų sąrašas

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Kūriniui suteikta galia atsakyti Dievui ne, atstumti šį naujos ir galutinės laimės principą. Bet taip darydamas, jis paliauja buvęs sūnumi ir virsta vergu. Kiekvienas kūrinys paklūsta savo prigimčiai; todėl, kai kuris nors nori ko nors keisto, jis elgiasi ne pagal savo prigimtį, bet pasiduoda įtakai; o tai jau keliaklupsčiavimas. Žmogus yra protingas iš prigimties. Kai jis elgiasi protingai, jis veikia savo paties nuožiūra, paklusdamas savo esybei, ir tai yra laisvės požymis. Kai jis nusideda – nesivadovauja protu; jis leidžiasi kito vedamas. Štai kodėl kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8,34)³⁷.

Juk labai akivaizdu, ir mes tai dažnai pastebime savo aplinkoje bei įsižiūrėję į save pačius, kad joks žmogus neišvengia tam tikros vergovės. Vieni sukniumba prieš pinigus, kiti garbina valdžią, dar kiti – tariamą skepticizmo ramybę, o kai kuriems aukso veršiu tampa gašlumas. Tas pats nutinka ir su kilniais dalykais. Mes galime pasiaukoti pareigai, didesniam ar menkesniam sumanymui, moksliniam, meniniam, literatūriniam, dvasiniam darbui. Į tai dėdamas visas pastangas, visa galva pasinėręs į savo darbą, žmogus tarsi patenka į vergiją ir, džiaugsmingai aukodamasis siekia savo triūso galutinio tikslo.

Palyginime apie kviestuosius į puotą šeimos tėvas, sužinojęs, jog kai kurie iš jų atsisakinėjo dalyvauti šventėje be rimtų priežasčių, liepia savo tarnui: eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni – compelle intrare⁴⁴. Ar tai ne prievarta žmonėms? Ar tai ne pasikėsinimas į kiekvienos sąžinės teisėtą laisvę?

Jeigu apmąstysime Evangeliją, jeigu įsigilinsime į Jėzaus mokymą, šių įsakymų nesupainiosime su prievarta. Matote, kaip Kristus visada įkalbinėja: jeigu tu nori būti tobulas..., jeigu kas norsnori sekti paskui mane… Šiame compelle intrare nėra jokios prievartos, nei fizinės, nei moralinės. Jis atspindi krikščioniškojo pavyzdžio galią – šitaip parodoma Dievo galybė: Matote, kaip Tėvaspatraukia, jis visus džiugina mokydamas, bet neįpareigodamas. Tuo būdu Jis patraukia prie savęs⁴⁵.

Kai kvėpuojama šia laisvės atmosfera, suprantama, kad blogas elgesys nėra išsilaisvinimas, bet vergovė. Tas, kuris nusideda Dievui, išsaugo savo laisvą valią prievartinei laisvei, bet jis jos neteko klaidingai laisvei⁴⁶. Galbūt jis pasakys, kad elgėsi paklusdamas savo polinkiams, bet kai jis prabils apie laisvę, jo balsas skambės dirbtinai, nes jis bus tapęs vergu to, ką pasirinko, ir jo pasirinkimas bus blogiausias – jis pasirinko ne Dievą, o tai nėra laisvė.

Kartoju: man priimtina tik ta vergovė, kuri kyla iš Dievo Meilės. Ir todėl, kaip aiškinau ir kitais atvejais, religija yra didžiausias maištas žmogaus, nenorinčio gyventi gyvulišką gyvenimą, nenorinčio pasiduoti ir nurimti,kol nepažins ir nebendraus su Kūrėju. Aš linkiu, kad jūs, maištininkai, nebūtumėte susipančioję jokiais ryšiais, nes noriu, ir Kristus to nori iš mūsų, kad būtumėte Dievo vaikai. Vergija ar dieviškoji sūnystė – štai mūsų gyvenimo dilema. Arba Dievo vaikai, arba puikybės, gašlumo, slegiančio egoizmo, su kuriuo grumiasi tiek sielų, vergai.

Dievo meilė nukreipia mus į tiesos, teisingumo, gėrio kelią. Kai nusprendžiame atsakyti Viešpačiui: mano laisvė priklauso Tau, mes nusikratome visų grandinių, visų tų menkniekių, juokingų rūpesčių, niekingų ambicijų. O laisvė – šis neišmatuojamas turtas, šis nuostabus perlas, kurį būtų liūdna išmesti kiaulėms⁴⁷ –skirta tam, kad išmoktume daryti gera⁴⁸.

Štai kas yra šlovingoji Dievo vaikų laisvė! Krikščionys, kurie pasiduotų nevilčiai dėl prievartos ar pavyduliautų tiems, kurie nepriėmė Dievo Žodžio, įrodytų, kad menkai suvokia, kas yra mūsų tikėjimas. Jeigu mes iš tikrųjų stengsimės įgyvendinti Dievo Įstatymą, nors tai ne visada pavyksta, mes pasirodysime apdovanoti nuostabiai tvirta dvasia, kuriai nereikia kitur ieškoti didžiausios žmogiškojo orumo prasmės.

Mūsų tikėjimas nėra nei našta, nei apribojimas. Jei kas mano kitaip, jo krikščioniškos tiesos supratimas labai menkas. Pasirinkdami Dievą, mes nieko neprarandame, mes laimime viską: kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją⁴⁹.

Mes ištraukėme laimingą bilietą ir gavome dovaną. Jei kas nors trukdys mums tai aiškiai suvokti, turime pažvelgti į savo sielos gelmę: galbūt ten per mažai tikėjimo, per mažai asmeninio ryšio su Dievu, per mažai maldingo gyvenimo. Mes turime prašyti Viešpatį, per Jo ir mūsų Motiną, kad sustiprintų mūsų meilę Jam, suteiktų mums malonę džiaugtis Jo buvimo saldybe, nes tik mylėdami pasieksime pilnutinę laisvę, kurios niekada nenorėsime prarasti, kuri bus mūsų meilės objektas visą amžinybę.

Darbas kaip dalyvavimas dieviškojoje galioje

Nuo pat sukūrimo pradžios žmogus turėjo dirbti. Ne aš tai sugalvojau. Vos atsivertę Šventąjį Raštą, jau pirmuosiuose puslapiuose galime perskaityti, kad prieš nuodėmei įeinant į pasaulį, o per nuodėmę ir jos padariniams – mirčiai, kančioms ir vargams⁵ – ištinkant žmoniją, Dievas sukūrė iš žemės dulkių Adomą, o jam ir jo palikuonims – šį tokį gražų pasaulį ut operaretur et custodiret illum⁶, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.

Taigi turime patikėti, kad darbas yra nuostabi tikrovė, mums duodama kaip nepermaldaujamas įstatymas, kuriam mes visi vienaip ar kitaip esame pavaldūs, nors kai kurie žmonės ir nori nuo jo išsisukti. Supraskite: ši priedermė – ne pirmosios nuodėmės padarinys, juo labiau – ne dabartinių laikų atradimas. Tai mums šioje žemėje Dievo patikėta priemonė tapti Jo kūrybinių galių dalininkais, kad užsidirbtume duoną ir rinktume vaisių amžinajam gyvenimui⁷: žmogus gimsta dirbti, kaip paukščiai skristi⁸.

Jūs man atsakysite, kad praėjo daug amžių ir kad nėra daug taip manančių, kad daugelis galbūt triūsia dėl įvairiausių kitokių priežasčių: vieni – dėl pinigų, kiti – kad išlaikytų šeimą, dar kiti – trokšdami įgyti tam tikrą visuomeninę padėtį, ugdyti savo gebėjimus, patenkinti aistras, prisidėti prie socialinės pažangos. Apskritai darbą jie laiko būtinumu, kurio negalima išvengti.

Susidurdami su šiuo siauru, egoistišku, niekingu požiūriu, tu ir aš turime prisiminti ir priminti kitiems, jog esame Dievo vaikai, kuriuos mūsų Tėvas kviečia kaip ir Evangelijos palyginimo veikėjus: Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne⁹. Patikėkite, jei kasdien stengsimės atlikti savo asmenines priedermes, lyg Dievas būtų mūsų prašęs, išmoksime užbaigti savo darbą kuo tobuliau ir žmogiškai, ir antgamtiškai. Galimas daiktas, kad kurią nors dieną pamaištausime tarsi pirmasis sūnus, kuris atsakė: Nenoriu¹⁰. Bet gailėsimės, pasitaisysime ir dar uoliau stengsimės vykdyti savo pareigas.

Viešpats mus visada ragina: budėkite! Šis Dievo raginimas brandina mūsų širdyse viltingą šventumo troškimą ir norą paversti jį darbais. Mano vaike, duok man savo širdį¹², – kužda Jis mums į ausį. Liaukis statęs smėlio pilis, pasiryžk atverti savo sielą Dievui, nes tikrasis vilties ir gerumo kitiems pamatas – Viešpats. Jei nesigrumiame su savimi, jei ryžtingai neatsikratome priešų, tūnančių mūsų vidinėse tvirtovėse (išdidumo, pavydo, kūno ir akių geidulingumo, puikybės ir kvailo besaikio godumo), patys kilniausi idealai be vidinės kovos sunyksta kaip lauko gėlė. Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta¹³. Paskui mažiausiuose plyšeliuose lyg nuodingos ir vislios piktžolės ima tarpti neviltis ir liūdesys.

Jėzui nepatinka nuolatinis dvejojimas. Jis tikisi ir turi teisę tikėtis, kad žengsime tvirtai, nepasiduodami sunkumams. Jis reikalauja ryžtingų, konkrečių žingsnių: abstraktūs pasiryžimai mažai ką duoda. Tokie migloti sprendimai man atrodo kaip apgaulingos iliuzijos, galinčios nustelbti kvietimus, kuriais Dievas prabyla į mūsų širdis, – tai žaltvykslės, kurios nei degina, nei šildo ir užgęsta taip greit, kaip ir įsižiebė.

Tik tada patikėsiu, kad tavo ketinimas siekti tikslo nuoširdus, kai matysiu tave žengiant ryžtingai. Daryk gera ir apsvarstyk savo nuostatą prieš kiekvienos akimirkos darbus. Būk teisingas ten, kur būni, įprastinėje aplinkoje, net jei būtum pavargęs. Daryk laimingus šalia esančius žmones, džiaugsmingai tarnaudamas kitiems darbo vietoje, stengdamasis kuo geriau atlikti savo užduotį: supratingai, su šypsena, krikščioniškai elgdamasis. Ir daryk visa dėl Dievo, galvodamas apie Jo šlovę, nukreipęs žvilgsnį į dangų, ilgėdamasis galutinės Tėvynės, nes tai vienintelis tikslas, vertas pastangų.