Punktų sąrašas

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.

Tu manai turįs tiek nuodėmių, jog Viešpats nepanorės tavęs išklausyti? Klysti, nes Viešpats yra kupinas gailestingumo. Jei šitai žinodamas tu vis tiek jauti savo menkumą, sakyk kaip muitininkas²⁸: Dieve, štai aš, daryk ką nori! Ir prisiminkite, ką mums pasakoja šv. Matas, kai Jėzui atneša paralyžiuotąjį. Ligonis tyli: jis tik yra Dievo akivaizdoje. Kristus, sujaudintas šio atgailaujančio ir kenčiančio žmogaus, kuris žino esąs nieko vertas, beregint parodo savo gailestingumą: Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!²⁹

Patariu, kad melsdamasis įsijaustum į Evangelijos pasakojimus, lyg pats būtum jų dalyvis. Pirmiausia įsivaizduok sceną ar slėpinį, kuris padės susikaupti ir nugrimzti į apmąstymus. Paskui pagalvok ir prisimink kokį Mokytojo gyvenimo bruožą: Jo sugraudintą Širdį, nuolankumą, tyrumą, Tėvo Valios vykdymą. Paskui Jam papasakok, kaip tu dažniausiai elgiesi panašioje situacijoje, kas tau atsitinka dabar. Būk atidus. Gal Jis norės tau ką nurodyti, patarti: ir bus vidinių įkvėpimų, atradimų, priekaištų.

Tačiau, vykstant Kryžiaus Aukos papiktinimui, Šventoji Marija buvo ten, kupina liūdesio, ir girdėjo, kaip praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“²⁶ Dievo Motina klausėsi Sūnaus žodžių ir vienijosi su Jo kančia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“²⁷ Ką Ji galėjo padaryti? Susilieti su atperkamąja Sūnaus meile, aukoti Tėvui beribį skausmą, kuris lyg aštrus kalavijas pervėrė Jos tyrą Sielą.

Jėzus vėl jaučiasi paguostas ir sustiprintas santūraus mylinčios Motinos buvimo šalia. Marija nerauda, nesiblaško. Stabat: Ji stovi greta Sūnaus. Pažvelgęs į Ją, Jėzus nukreipia akis į Joną ir sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“²⁸ Per Joną Kristus paveda Motinai visus žmones, ypač savo mokinius, – tuos, kurie turėjo įtikėti Jėzumi.

Felix culpa²⁹, gieda Bažnyčia, laiminga kaltė, nes ji davė mums tokį didį Atpirkėją. Laiminga kaltė, galime ir mes pridurti, nes per ją gavome Motiną – Šventąją Mariją. Dabar jau esame saugūs: dėl nieko nereikia baimintis, nes Dievo Motina, vainikuota dangaus ir žemės Karaliene, yra visagalė mūsų užtarėja prieš Dievą. Jėzus nieko negali atsakyti nei Marijai nei mums, Jo Motinos vaikams.