Punktų sąrašas

Be jokio pasipūtimo sakau jums, jog iškarto suprantu, ar mano žodžiai yra tarsi žirniai į sieną. Norėčiau jums atverti širdį, kad padėtumėte man dėkoti Dievui. Kai 1928 metais suvokiau, ko Viešpats iš manęs tikisi, tučtuojau ėmiausi darbo. Tada, ačiū Tau, mano Dieve, turėjau daug kentėti ir labai mylėti, – vieni mane laikė pamišėliu, kiti teisindami vadino svajotoju, neįmanomų svajonių puoselėtoju. Nepaisant savo menkumo ir visų kitų dalykų, aš vis tiek darbavausi neprarasdamas vilties. Viskas priklausė ne nuo manęs, kelias atsivėrė pačiame sunkumų sūkuryje. Šiandien tai realybė, aprėpusi visą žemę nuo vieno ašigalio iki kito, ji atrodo tokia įprasta daugybei žmonių, nes Viešpats padarė, jog ją pažintų kaip Jo darbą, Jo veikimą.

Kaip jums sakiau, vos persimetęs su kuo nors keliais žodžiais, suvokiu, ar mane supranta, ar ne. Aš nesu kaip ta perekšlė višta, kuriai kažkas pakišo anties kiaušinį. Dienos slenka, ir tik tada, kai išsirita viščiukai, stebeilydama į krypuojantį svyruojantį pūkuotą kamuoliuką, višta supranta, jog jis nėra saviškis ir niekada neišmoks cypsėti, kad ir kaip stengtųsi. Aš niekada nepykau ant žmonių, kurie nusigręžė nuo manęs, net ir tada, kai priešiškai atstūmė mano geranoriškas pastangas jiems padėti. Todėl apie 1939 m. mano dėmesį patraukė užrašas ant pastato, kuriame vedžiau rekolekcijas studentams. Jis skambėjo taip: tegu kiekvienas eina savo keliu; tai buvo naudingas patarimas.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Tačiau pasitaiko, kad kai kurie geri žmonės, tikriau – geruoliai, lengvai pažada skleisti kilnų mūsų tikėjimo idealą, tačiau savo profesinį darbą atlieka paviršutiniškai, aplaidžiai. Susidūrę su tokiais fasadiniais krikščionimis, turime jiems padėti švelniai ir aiškiai ir, jei reikia broliškai įspėti, kaip mus moko Evangelija: Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą²². O jei šie žmonės, laikantys save katalikais, yra vyresnio amžiaus, turi daugiau nei mes patirties ar užima atsakingas pareigas, juo labiau turime kalbėti, aiškinti, kad pasitaisytų, kad stengtųsi geriau dirbti. Tačiau jų nežemindami, kaip darytų geras šeimos tėvas ar mokytojas.

Apmąstykite jaudinantį šv. Pauliaus elgesį: Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi pas jus netinginiavome ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų; ir ne todėl, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. Dar būdami pas jus, skelbėme: ,,Kas nenori dirbti, tenevalgo“²³.