Punktų sąrašas

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.

Kiekvieną kartą, kai mūsų širdyse pabunda polėkis tobulėti, troškimas kuo kilniau atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir kai mes ieškome vadovo, aiškios krypties savo krikščioniškam gyvenimui, Šventoji Dvasia mūsų atmintyje atgaivina šiuos Evangelijos žodžius: kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti¹. Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume.

Norėčiau, jog per šiandieninį apmąstymą galutinai įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis.

Apaštalų darbuose yra viena mane žavinti scena, pateikianti paprastą, visada aktualų pavyzdį. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.¹¹ Tai dažnas pirmųjų Kristaus mokinių gyvenimo apibūdinimas: Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai.¹² Jie nusprendžia melstis, kai Petras įkalinamas už tai, kad per pamokslus drąsiai sakydavo tiesą. Bendrija karštai meldėsi už jį Dievui.¹³

Ir tada, ir šiandien, malda buvo ir tebėra vienintelis ginklas, galingiausia priemonė siekti pergalės vidinės kovos mūšiuose: Ištiko ką iš jūsų nelaimė? Tesimeldžia.¹⁴ Ir šv. Paulius liepia: Be paliovos melskitės¹⁵, reikia visuomet nepaliaujamai melstis.

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi.

Po šitiek metų nesugalvojau geresnio patarimo. Jei manai dar nesąs pasiruošęs, skubėk pas Jėzų, kaip mokiniai skubėdavo pas Jį: Viešpatie, išmokyk mus melstis¹⁸. Tu pamatysi, kaip Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais¹⁹, kuriems nusakyti nerandame žodžių.

Kiek stiprybės mums teikia dieviškasis Žodis! Tas patarimas, kurį nuolatos kartojau ir kartoju, atlikdamas kunigo tarnystę, ne mano sugalvotas. Jis paimtas iš Šventojo Rašto: Viešpatie, aš nemoku į Tave prabilti! Viešpatie, išmokyk mus melstis! Tada pajunti maloningą Šventosios Dvasios pagalbą, šviesą, ugnį, veržlų vėją, kuris įpučia liepsną, galinčią virsti meilės gaisru.

Tai galbūt kai kam atrodys seniai žinoma; kitiems nauja, tačiau visiems sunku. Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai nuolat labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekada neapleidžia. Draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška. Argi galima ignoruoti arba niekinti asmenis, kuriuos mylime? Žinoma, kad ne. Mūsų žodžiai, mūsų polėkiai, mūsų mintys nuolat sukasi apie tuos, kuriuos mylime: tai lyg nuolatinis buvimas mylimųjų akivaizdoje. Taip turėtume bendrauti ir su Dievu.

Šis Viešpaties ieškojimas visą mūsų dieną paverčia nuoširdžiu, pasitikėjimo pilnu pokalbiu. Aš apie tai kalbėdavau, dažnai apie tai rašydavau, bet man nesunku dar pakartoti, nes Viešpats mums savo pavyzdžiu parodė, kad reikia melstis nuolat, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Kai viskas klostosi savaime: ačiū, mano Dieve! Kai ateina sunkus metas: Viešpatie, neapleisk manęs! Ir Dievas, romus ir nuolankios širdies²¹, neatstums mūsų maldavimų ir nebus abejingas, nes Jis pats sakė: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta²².

Taigi, įžvelgdami Dievą kiekviename įvykyje: ir tame, kas yra malonu ir nelabai malonu, ir paguodoje, ir širdgėloje, kurią sukelia brangaus žmogaus mirtis, – stenkimės niekad neprarasti antgamtinio požiūrio. Pirmiausia kalbėkitės su Dievu, savo Tėvu, ieškodami Viešpaties savo pačių sieloje. Tai nėra tuščia ar keista: priešingai, tai ir yra tvirtas, pastovus vidinio gyvenimo, tikro meilės dialogo atsiskleidimas. Ši praktika negali sukelti mumyse jokios psichologinės sumaišties: krikščioniui ji turi būti tokia natūrali kaip širdies plakimas.