Punktų sąrašas

Rūpinkimės vynuogynu

Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį²².

Aš norėčiau, kad apmąstytume šį palyginimą mus dominančiu požiūriu. Tradicija šiame pasakojime matė Dievo išrinktosios tautos likimo įvaizdį, ir mums akivaizdžiai parodė, kaip mes, žmonės, į tokią Viešpaties meilę atsakome neištikimybe ir nedėkingumu.

Noriu sustoti kaip tik prie šių žodžių: jis iškeliavo į svetimą šalį. Pirmiausia, padariau išvadą, kad mums, krikščionims, nevalia palikti vynuogyno, kur Viešpats mums leido triūsti. Mes turime skirti savo jėgas šiam darbui, to aptvaro viduje, dirbti prie spaustuvo ir, baigę kasdienį triūsą, pailsėti. Jei leisimės suviliojami patogumais, tai bus tarsi atsakymas Kristui: mano metai priklauso man, o ne Tau! Aš nenoriu rūpintis Tavo vynuogynu.

Viešpats mums dovanojo gyvenimą, jutimus, gebėjimus, nesuskaičiuojamas malones, ir mes neturime teisės pamiršti, kad esame darbininkai tarp daugybės kitų šiuose plotuose, kur Jis mus sukvietė, kad drauge parūpintume maisto kitiems. Tai mūsų vieta – mūsų aptvaras, čia mes turime kasdien dirbti drauge su Juo, įtraukti į atpirkimo darbą²³.

Leiskite primygtinai paklausti: argi tavo laikas priklauso tau? Tavo laikas priklauso Dievui! Gali būti, kad dėl Dievo gailestingumo egoizmas šią akimirką nėra iškerojęs tavo sieloje. Kalbu todėl, kad jei kartais pajustum, jog tavo tikėjimas į Kristų susvyravo. Tada aš tavęs prašau – tavęs prašo Dievas – būk ištikimas savo pasiryžimui pažaboti puikybę, sutramdyti vaizduotę, neleisk sau lengvabūdiškai pasitraukti į nuošalę, dezertyruoti.

Tie padieniai darbininkai aikštėje visą dieną dykinėjo. Tas, kuris užkasė talentą žemėje, tenorėjo „prastumti laiką“; tas, kuris turėjo rūpintis vynuogynu, iškeliavo kitur. Visi jie turi bendrą bruožą – tai abejingumas didžiai užduočiai, kurią Mokytojas patikėjo kiekvienam krikščioniui, – laikyti save Jo instrumentu ir elgtis kaip Jo instrumentai, kad su Juo atpirktume žmoniją; visą savo gyvenimą džiaugsmingai paaukoti sielų gerovei.

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.

Kaip nugalėsime šias silpnybes? Pabrėžiu, nes tai svarbu: nuolankumu ir nuoširdumu per dvasinį vadovavimą bei Atgailos sakramentą. Prie tų, kurie vadovauja jūsų sieloms, eikite atvira širdimi, neužverkite jos, nes jei nebylus demonas ten įsitaisys, sunkiai jį iš ten išvarysite.

Atleiskite, kad vis kartojuosi, bet manau, jog savo galvoje turite ugninėmis raidėmis įrėžti mintį, kad tik nuolankumas ir nuo jo neatsiejamas nuoširdumas padės rasti tinkamų būdų, kurie nuves mus į pergalę. Demonas, įsibrovęs į sielą, viską sugadina. Bet, jeigu jį tuojau pat išgujame, viskas klostosi gerai; mes esame laimingi, gyvenimas vėl teka savo vaga. Būkime visada pasiutusiai nuoširdūs, bet kartu ir mandagūs.

Aš noriu, kad tai jums būtų aišku: ne tiek širdis ir kūnas man kelia nerimą, kiek puikybė. Būkite nuolankūs! Kai manysite esą visiškai teisūs, žinokite, kad jūs absoliučiai neteisūs. Plačiai atverkite širdį dvasiniam vadovavimui, nes, sakau jums, jei nebylus demonas į ją patenka, sunku išvaryti.

Prisiminkite nelaimingą apsėstąjį, kuriam negalėjo padėti mokiniai, tik Viešpats išgelbėjo jį pasninku ir malda. Tada Mokytojas atliko tris stebuklus: pirmąjį, kad jis girdėtų – juk kai mus valdo nebylus demonas, siela taip pat nenori girdėti, – antrąjį, kad kalbėtų, ir trečiąjį, kad velnias pasitrauktų.

Pirmiausia papasakokite tai, ką norėtumėte nuslėpti. Šalin nebylųjį demoną! Iš visai mažos problemos, ją svarstydami, padarote tarsi didžiulį sniego kamuolį ir jame užsisklendžiate. Kodėl? Atverkite savo sielą! Aš jums pažadu laimę, kurią teikia ištikimybė krikščioniškajam keliui, jei tikrai esate nuoširdūs. Paprastumas, nuoširdumas – tai būtiniausios savybės; turime visiškai atverti savo sielą, leisti, kad į ją įsismelktų Dievo saulė ir Meilės šviesa.

Ne visada reikia įtartinų paskatų, kad taptumėte nenuoširdūs, kartais užtenka vieno sąžinės paklydimo. Kai kurie žmonės taip išsiugdė, tikriau sakant, taip iškreipė savo sąžinę, kad uždarumas, nuoširdumo stoka jiems atrodo esą derami dalykai: jų manymu, tylėti yra gerai. Taip atsitinka net ir puikiai išugdytoms sieloms, toms, kurios pažįsta Dievą. Galbūt esama ir kitų priežasčių. Bet jie klysta. Nuoširdumas visada yra būtinai reikalingas, pasiteisinimai yra beverčiai, nors ir atrodo teisingi.

Baikime šį pokalbį, jo metu meldėme Tėvą, kad suteiktų mums malonę gyventi šiuo džiaugsmingu teigimu – krikščioniška skaistybės dorybe.

Maldaujame skaisčiausiosios Šventosios Marijos užtarimo. Kreipiamės į Ją, nekaltai pradėtąją – tota pulchra! – pagalbos. Žmonėms, kuriems kasdienėje nerimo kupinoje kovoje sunku būti nuolankiems, tyriems, nuoširdiems, džiaugsmingiems ir dosniems, aš jau seniai patariu: Tau atrodo, jog sukilo visos tavo gyvenimo nuodėmės. Neprarask vilties. Šaukis savo Motinos, Šventosios Marijos, pasitikėk ir atsiduok jai kaip vaikas. Ji suteiks ramybę tavo sielai.²⁷