Punktų sąrašas

Neslepiu nuo jūsų, kad per visus šiuos metus ne vienas žmogus ateidavo pas mane pasidalyti sielvartu: Tėve, aš nežinau, kas man yra, jaučiuosi nuvargęs ir atšalęs; mano pamaldumas, iki šiol toks tvirtas ir tyras, dabar man atrodo lyg apsimetinėjimas ar komedija… Ir tiems, kurie tai išgyvena, ir jums visiems aš sakau: komedija? Puiku! Viešpats žaidžia su mumis kaip tėvas su savo vaikais.

Šventajame Rašte skaitome: ludens in orbe terrarum¹⁷, Jis linksminasi visoje žemėje. Bet Dievas mūsų neapleidžia, nes tučtuojau pridedama: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁸, – džiaugiasi lankydamas žmonių vaikus. Viešpats žaidžia su mumis. Kai mums atrodo, kad apsimetinėjame, nes esame be ūpo, kai jaučiamės šalti ir apatiški, kai pasidaro sunku atlikti savo pareigas ar siekti dvasinių tikslų, kuriuos sau iškėlėme, tuomet galvokime, kad Dievas žaidžia su mumis, tikėdamasis, jog mes grakščiai suvaidinsime savo „komediją“.

Galiu pasakyti, kad kartais Viešpats man suteikdavo gausių malonių, bet dažniausiai dirbdavau ne pagal savo polinkius. Daug ką darydavau ne todėl, kad man patinka, o todėl, kad tai turiu daryti iš Meilės. Bet, tėve, ar galima apsimetinėti Dievo akivaizdoje? Ar tai nėra veidmainiavimas? Būk ramus, tau atėjo laikas dalyvauti žmogiškojoje komedijoje stebint dieviškajam žiūrovui. Ištverk. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atidžiai stebi tavo spektaklį, todėl viską daryk iš meilės Dievui, kad Jį pamalonintum, nors tau ir būtų sunku.

Kaip gražu būti Dievo žonglieriumi! Kaip nuostabu iš Meilės pasiaukojamai suvaidinti šią komediją be menkiausio asmeninio pasitenkinimo, kad patiktų Dievui, mūsų Tėvui, kuris žaidžia su mumis! Pažvelk į Dievą ir sakyk Jam: šito daryti nenoriu, bet paaukosiu Tau. Ir imkis iš tiesų šio darbo, net jei ir manai, kad tai tik komedija. Palaiminta komedija! Ir patikėk: tai ne apsimetinėjimas, ne veidmainystė, nes veidmainių vaidinimui reikia publikos. Be to, leisk tau priminti, kad šios komedijos, mūsiškės komedijos, žiūrovai yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Mergelė, šv. Juozapas, visi dangaus angelai ir šventieji. Vienintelis mūsų vidinio gyvenimo reginys – Kristus, kuris praeina quasi in occulto¹⁹,tarsi slapčiomis.

Jubilate Deo. Exsultate Deo adiutori nostro²⁰. Smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui! Jėzau, tas, kuris to nesupranta, nieko neišmano nei apie meilę, nei apie nuodėmes, nei apie menkumą! Aš tesu vargšas žmogus ir žinau, kas yra nuodėmės, meilė ir menkumas. Ar žinote, ką reiškia būti pakylėtam iki Dievo širdies? Ar suprantate, kad siela susitinka su Viešpačiu, atveria Jam savo širdį, išsako savo skundus? Pavyzdžiui, aš aimanuoju, kai Viešpats pasiima jaunus žmones, kurie žemėje dar būtų galėję Jam tarnauti ir Jį mylėti daugelį metų; nes aš to nesuprantu. Tačiau mano dejonės kupinos pasitikėjimo Dievu, nes žinau – jei išsprūsiu iš Dievo glėbio, tučtuojau suklupsiu. Štai kodėl be išlygų priimdamas dangaus sumanymus, sakau: teišsipildo, tebūnie amžinai pašlovinta ir išaukštinta teisingiausioji ir maloniausioji Dievo valia. Amen. Amen.

Taip elgtis mus moko Evangelija. Štai švenčiausias/didžiausias sumanimas ir apaštalinio darbo veiksmingumo šaltinis. Štai mūsų meilės ir Dievo vaikų ramybės šaltinis, kelias, kuriuo galime skleisti žmonėms eidami meilumą ir ramybę. Tik taip savo dienas užbaigsime kupini Meilės, nes būsime pašventinę savo darbą, jame ieškodami paslėpto dieviškųjų dalykų džiaugsmo. Elgsimės kaip vaikai, kupini švento akiplėšiškumo, nesigėdydami, neveidmainiaudami kaip suaugusieji, kurie bijo grįžti pas tėvą, nes patyrė nuopuolio kartėlį.

Baigiu Viešpaties sveikinimu, kurį šiandien skaitėme šventojoje Evangelijoje: Pax vobis! Ramybė jums! Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį²¹, Viešpatį, kuris mus veda pas Tėvą.