Punktų sąrašas

Atgailos dvasia

Ar tu jau stengiesi, ar jau esi pasirengęs nuoširdiems pasiryžimams? Prašyk Viešpatį, kad padėtų Tau eikvoti jėgas iš meilės Jam; teikti viskam išgryninantį apsimarinimo kvapsnį; uoliai Jam tarnauti, nesipuikuojant, tyliai, taip, kaip eikvoja save lempelė, žibanti prie tabernakulio. O jei dabar nežinotum, kaip konkrečiai atsakyti į dieviškuosius reikalavimus, kurie tvinksi tavo širdyje, atidžiai paklausyk manęs.

Atgailauti – tai uoliai laikytis nusistatyto tvarkaraščio, net jei tavo kūnas priešinasi arba tavo protas nori pasinerti į tuščias svajones. Atgailauti – tai laiku keltis. Arba neatidėlioti be svarbios priežasties darbo, kuris tau sunkesnis arba kuriam reikia daugiau pastangų.

Atgaila yra ir mokėjimas suderinti įsipareigojimus Dievui, kitiems ir sau, pasireiškiantis reiklumu pačiam sau, kad rastum laiko kiekvienam dalykui. Turi atgailos dvasią, kai laikaisi savo maldos plano, nors ir stinga noro, esi nuvargęs ar išsekęs.

Atgaila – didžiausios artimo meilės kupinas elgesys su kitais, pirmiausia su saviškiais. Tai jautrus rūpinimasis kenčiančiais, ligoniais, tais, kurie patiria išmėginimus. Tai mokėjimas kantriai atsakyti įkyruoliams ir trukdytojams, atidėti ar pakeisti savo planus, kai to reikia susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač – paisant gerų ir teisingų kitų interesų.

Atgaila – gebėjimas daugybę mažų kasdieniškų nesklandumų kęsti su gera nuotaika; nemesti savo darbo, net jei ir išblėstų entuziazmas, su kuriuo iš pradžių jo ėmeisi; nesiraukant, su dėkingumu valgyti tai, kas tau duodama.

Atgaila tėvams ir apskritai visiems, kurie turi vadovauti ar auklėti, – taisyti, kai būtina, atsižvelgiant į klaidos prigimtį ir sąlygas to, kuriam reikia pagalbos, nepaisant riboto ar sentimentalaus subjektyvumo.

Atgailos dvasia neleidžia mums be saiko prisirišti prie mūsų didingų ateities planų, kurių metmenyse jau esame numatę pagrindinius akcentus ir potėpius. Kokį džiaugsmą teikiame Dievui, atsisakydami savo keverzonių, mėgėjiškų teplionių ir leisdami, kad Jis pats parinktų akcentus ir spalvas, kurios Jam labiausiai patinka!

Galėčiau ir toliau vardyti gausybę atgailos smulkmenų, kurias tu gali panaudoti, o aš paminėjau tik dabar man atėjusias į galvą, kad vis labiau priartėtum prie Dievo ir prie savo artimo. Aš nurodžiau tau šiuos pavyzdžius, pabrėžiu, ne dėl to, jog niekinu didžiąsias atgailas; priešingai, jos yra šventos ir geros, netgi būtinos, kai Viešpats mus pašaukia į šį kelią, dvasios vadovui pritariant. Bet įspėju tave, kad didžiąsias atgailas kartais lydi dideli nuopuoliai, kurių priežastis – puikybė. O jei mes nuolat stengiamės patikti Dievui savo mažomis kovomis, pavyzdžiui, šypsomės, kai visai nenorime; patikėk, kad šypsena kartais atsieina daugiau nei valanda „ašutinės“, – šitaip neduodame dingsties puikybei arba išvengiame kvailo naivumo laikyti save didžiais herojais. Pasijusime lyg vaikai, tegalintys padovanoti menkniekių savo tėvui, kuris labai džiaugsmingai juos priima.

Taigi ar krikščionis visada turi būti apsimarinęs? Taip, bet iš meilės. Kadangi savo pašaukimo lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne²³.