Punktų sąrašas

Anaiptol neskatinu tavęs, kad atsisakytum vykdyti pareigas ar reikalauti savo teisių. Priešingai, kiekvienam iš mūsų atsitraukimas šiame fronte yra tarsi bailus dezertyravimas iš kovos, į kurią pašaukė Dievas, kad taptume šventi. Štai kodėl iš visos širdies turi stengtis, – ypač dirbdamas savo darbą, jog nei tau, nei taviškiams netrūktų, ko reikia, kad gyventumėte oriai, kaip dera krikščionims. Jei kurią akimirką tave prislegia skurdo našta, nesisielok ir nemaištauk; bet primygtinai prašau – stenkis imtis visų garbingų priemonių, kad padėtis pasikeistų, nes elgdamasis kitaip nepatiktum Dievui. O kovodamas visada prisimink: omnia in bonum! Viskas, net ir skurdas, vargas, išeina į gera mylintiems Dievą²³. Nuo šiol įprask džiaugsmingai susitaikyti su nedideliais trūkumais, nepatogumais, su tuo, kad negali ilsėtis, kaip tu norėtum ir kada norėtum, išmok kęsti šaltį, karštį, tau būtinų dalykų stygių, alkį, vienatvę, kitų nedėkingumą, nesupratingumą, negarbę…

Tėve,… nepaimk jų iš pasaulio

Mes esame paprasti žmonės, eiliniai krikščionys, pasinėrę į visuomenės gyvenimo tėkmę, ir Viešpats nori, kad būtume šventi, apaštalautume kaip tik dirbdami savo profesinį darbą, kitaip tariant, jog pasišventintume atlikdami tą savo darbą, jį pašventintume bei padėtume kitiems pasišventinti. Tikėkite, kad šitoje aplinkoje Dievas jūsų laukia kaip rūpestingas Tėvas, Draugas; ir atminkite, jog atsakingai atlikdami profesinę pareigą jūs ne tik patenkinate savo materialinius poreikius, bet tiesiogiai prisidedate prie visuomenės raidos, palengvinate kitų naštą, paremiate daugybę vietinio ar pasaulinio lygio darbų atskirų žmonių ir menkiau išsivysčiusių tautų labui.

Neprisirišimas, kurio mokau apmąstęs mūsų Mokytojo pavyzdį, yra saikas, susitvardymas; tai nėra akivaizdus, akis badantis neturtas, už kurio slypi tinginystė bei apsileidimas. Tu turi rengtis pagal savo padėtį, atsižvelgdamas į aplinką, kurioje gyveni, į savo šeimą, darbą…, kaip ir tavo bendradarbiai, o kad patiktum Dievui, stenkis gyventi kaip pridera tikram krikščioniui, paprastai, be pasipūtimo: patikėkite, verčiau būti per daug negu per mažai uoliam. Kaip tu įsivaizduoji mūsų Viešpaties laikyseną? Ar niekada nesi pagalvojęs, kaip oriai Jis nešiojo tuniką, tikriausiai Švenčiausiosios Marijos išaustą? Ar pameni, kaip, būdamas pas Simoną, skundėsi, kad prieš sėdant už stalo Jam nepasiūlė vandens kojoms nusimazgoti?²⁶ Atkreipdamas dėmesį į šį mandagumo stygių, Jis mokė, kad meilė atsiskleidžia per smulkmenas; be to, parodė, jog paiso visuomenės papročių. Štai kodėl mes, tu ir aš, stengsimės neprisirišti prie turtų bei pasaulio pramogų, ir tai daryti nepabrėžtinai, be pozos ir keistenybių.

Man regis, įrodymas, kad mes jaučiamės esą pasaulio šeimininkai, ištikimi Dievo paskirti prievaizdai, yra rūpinimasis daiktais, kuriuos stengiamės tausoti, kad jie būtų naudingi, kuo ilgiau tarnautų, nesusidėvėtų, kad niekas nesugestų. Opus Dei centruose jūs rasite paprastą, jaukią ir labai švarią aplinką. Nepainiokime neturto su blogu skoniu ar nešvara! Tačiau suprantu, kad pagal savo išgales ir visuomeninę, šeimyninę padėtį tu turi vertingų daiktų ir jais rūpiniesi, prie jų neprisirišdamas.

Užbaigsime pamąstymu, kurį mums siūlo šios dienos Mišių Evangelija: Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais³². Kokia didžiadvasiškumo išraiška šis Marijos „švaistymasis”. Judas skundžiasi, kodėl taip eikvojamas brangus tepalas, kainuojąs mažiausiai tris šimtus denarų³³– būdamas gobšus, jis labai tiksliai apskaičiavo kainą.

Tikrasis neprisirišimas skatina mūsų dosnumą Dievui ir savo broliams; skatina rūpintis, ieškoti lėšų, stengtis padėti tiems, kurie gyvena vargingai. Krikščionis negali tenkintis darbu, leidžiančiu tik uždirbti sau ir artimiesiems: širdies kilnumas jį skatins smarkiai padirbėti, kad padėtų kitiems – iš meilės artimui ir kupini teisingumo dvasios, kaip rašė šv. Paulius romiečiams: Makedonija ir Achaja nusprendė padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti. Jos taip nusprendė, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai privalo jiems patarnauti bent medžiagine parama³⁴.

Nebūkime niekingi ir šykštūs Tam, kuris taip didžiadvasiškai dėl mūsų pasiaukojo. Pamąstykite apie tai: kiek, netgi finansiniu požiūriu, jums kainuoja būti krikščioniu? Tačiau svarbiausia neužmirškite, kad Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus apipilti tūleriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo³⁵.

Šią Didžiąją Savaitę nuoširdžiai įsijausdami į Jėzaus Kristaus kančias, prašykime Švenčiausiosios Mergelės, kad Ji jautriai išmokytų³⁶ mus apsvarstyti ir išlaikyti visus šiuos dalykus savo širdyje.

Leiskite man vėl priminti apie kelią, kurį Dievas skiria kiekvienam iš mūsų nueiti, kai kviečia mus tarnauti Jam pasaulyje, pašventinti kasdienę veiklą, kad per ją patys taptume šventi. Kupinas tikėjimo ir liaudiškos išminties, šv. Paulius moko: Mozės Įstatyme parašyta: „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!²¹“ Ir klausia: Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį²².

Krikščionio gyvenimas niekada nėra įspraustas į pareigų rėmus, dėl kurių siela turėtų kęsti didžiulę įtampą; jis prisitaiko prie aplinkybių kaip pirštinė prie rankos, tad ir mes, su malda bei apsimarinimu atlikdami ir didelius, ir mažus kasdienius darbus, turime niekada neprarasti antgamtinio požiūrio. Tikėkite, Dievas karštai myli savo kūrinius; kaip ištvertų asilas, jeigu jam niekas neduotų ėsti, jeigu jis neturėtų poilsio jėgoms atgauti arba nuolat būtų smarkiai mušamas? Tavo kūnas kaip asilas, – asilas buvo Dievo sostas Jeruzalėje, – nešantis tave ant savo kupros dieviškaisiais žemės keliais: reikia jį prižiūrėti, kad neišsuktų iš Dievo kelio, ir paraginti, kad risnotų taip džiugiai ir smagiai, kaip galima tikėtis iš asilo.

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.