Punktų sąrašas

Jei būdami šalia aukšto rango ir pagarbos verto asmens, žmonės ima geriau elgtis, tai kodėl Dievo, nuolat visur esančio akivaizda, kurią jaučiame visomis galiomis, kupini meilės ir dėkingumo, nepadaro mūsų geresnių, nesutaurina mūsų žodžių, poelgių ir jausmų?¹¹ Iš tikrųjų, jei į mūsų sąmonę būtų įsirėžę, kad Dievas mus mato, ir mes suvoktume, jog visas mūsų darbas vyksta Dievo akivaizdoje (niekas nepraslysta pro Jo akis), kaip rūpestingai pabaigtume darbus ir koks būtų mūsų elgesys Tai ir yra šventumo paslaptis, apie kurią aš kalbu šitiek metų: Dievas mus visus pakvietė Juo sekti, ragina mus, jus ir mane, kad, gyvendami pasaulyje, būdami paprasti žmonės, Kristų, mūsų Viešpatį, visados laikytume visų žmogaus veiksmų viršūne.

Dabar jūs geriau suprasite, kad jei kuris iš jūsų nemėgtų savo darbo, jei nejaustų pareigos dirbti kokį darbą, kad jį pašventintų, jei neturėtų profesinio pašaukimo, jam niekada nepavyktų įsiskverbti į doktrinos, kurią skelbia su jumis kalbantis kunigas, antgamtinę esmę, nes stigtų svarbiausios sąlygos – dirbti.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Aš taip pat prisimenu laiką, praleistą Burgos mieste. Ten atvykdavo daug jaunuolių pabūti su manimi keletą dienų. Kai kurie iš jų gyvendavo netoliese esančiose kareivinėse. Tuo metu kartu su keletu savo sūnų gyvenau apgriuvusio viešbučio kambaryje, mums stigo būtiniausių dalykų. Tačiau šimtus atvykusių stengėmės aprūpinti viskuo, kas reikalingiausia, kad jie pailsėtų ir atgautų jėgas.

Turėjau įprotį pasivaikštinėti Arlanzono upės pakrante, kalbėdamasis su jais, klausydamasis jų pasipasakojimų, stengdamasis savo patarimais juos sustiprinti, arba atverti naujus vidinio gyvenimo horizontus; pasikliaudamas Dievo pagalba visada juos drąsinau, skatinau, kad jie elgtųsi kaip tikri krikščionys. Kai kada pasivaikščiodami nueidavome iki Las Huelgas vienuolyno, o kartais užsukdavom į Katedrą.

Mėgdavau užlipti į vieną bokštą, kad čia jie galėtų gėrėtis nuostabiu akmens ažūru, sunkaus, atkaklaus triūso vaisiumi. Kalbėdamasis su jais, atkreipdavau dėmesį, jog žvelgiant iš apačios šio grožio nematyti, ir kad vaizdais atskleisčiau, ką taip dažnai jiems aiškinau, pridurdavau: štai Dievo darbas, štai Dievo kūrinys Darbas, padarytas taip tobulai ir gražiai, jog yra tarsi subtilus nėrinys iš akmens. Ši realybė, kuri pati bylojo apie save, padėjo jiems suprasti, kad visa tai buvo malda, nuostabus pokalbis su Viešpačiu. Tie, kurie eikvojo savo jėgas dirbdami šį darbą, puikiai suprato, kad jų pastangų bus neįmanoma įvertinti žvelgiant iš miesto gatvių tolumos: jos skirtos Dievui. O tu ar dabar supranti, kaip profesinis pašaukimas gali priartinti prie Viešpaties? Daryk, kaip tie akmentašiai, ir tavo darbas taip pat taps operatio Dei, – žmogaus triūsu, turinčiu dieviškų bruožų, dieviško masto.

Mes tikime, kad Dievas yra visur. Todėl dirbame laukus šlovindami Viešpatį, skrodžiame jūras ir atliekame visus kitus darbus garbindami jo gailestingumą¹⁸. Tad kiekvieną akimirką esame susivieniję su Dievu. Net jei būtumėt atskirti, atsidurtumėte ne savo įprastinėje aplinkoje, kaip tie jaunuoliai tranšėjose, – gyvensite Viešpatyje Kristuje per tą nuolatinį ir uolų savo darbą, kurį pavertėte malda, nes pradėjote ir baigėte Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios akivaizdoje.

Bet nepamirškite, kad gyvenate ir žmonių akivaizdoje ir kad jie laukia iš jūsų, – iš tavęs – krikščioniško liudijimo. Todėl savo profesinės veiklos baruose, turime dirbti taip, kad mums netektų raudonuoti prieš tuos, kurie mus pažįsta ir myli, ir kad mūsų darbas nekeltų juoko kitiems. Jei elgsitės pagal dvasią, kurią bandau jums įskiepyti, nenuvilsite tų, kurie jumis pasikliauja, ir jums nereikės gėdytis. Jūsų neištiks tai, kas ištiko vieną Evangelijos palyginimo veikėją, kuris užsimojo pastatyti bokštą; žmonės matydami padėjus pamatą ir nebaigus darbo, iš jo šaipėsi: ,,Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“¹⁹.

Būkite tikri: jei neprarasite antgamtinio požiūrio, visada užbaigsite savo darbą, savo katedrą iki paskutinio akmens.

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.