Punktų sąrašas

Tvirti ir kantrūs – ramūs. Bet tai ne ta ramybė, kai nebesirūpiname savo broliais ar pamirštame didžiąją savo užduotį skleisti pasaulyje gėrį. Ramūs esame todėl, kad už viską gali būti atleista, kad viskas, išskyrus mirtį, turi išeitį, o Dievo vaikams ir mirtis yra gyvenimas. Ramūs jau vien dėl to, kad galime veikti vadovaudamiesi protu: ramus žmogus gali apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“, išmintingai apgalvoti savo veiksmų padarinius. Ir tik tada veikti ryžtingai.

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Neslėpsiu, jog man reikia ką nors įspėti arba priimti nemalonų sprendimą, aš kenčiu ir prieš tai, ir tuo metu, ir paskui. O juk nesu sentimentalus. Guodžiuosi mintimi, jog tik gyvuliai neverkia, o mes, žmonės, Dievo vaikai, verkiame. Tam tikromis aplinkybėmis ir jūs turėsite išgyventi sunkių valandėlių, jei stengsitės ištikimai atlikti savo pareigą. Neužmirškite – patogiau yra bet kokia kaina vengti kančios, teisinantis nenoru skaudinti savo artimą. Tačiau tai didelė klaida! Tokiu apsidraudimu dažnai dangstomas gėdingas noras išsisukti nuo kentėjimo, nes juk niekam nėra malonu ką nors rimtai įspėti. Nepamirškite, mano vaikai, kad pragaras pilnas tylinčiųjų.

Manęs klausosi keletas gydytojų. Atleiskite už tokią drąsą, bet aš vėl remsiuosi pavyzdžiu iš medicinos srities; gal ir kalbu niekus, tačiau šis palyginimas, man regis, tinka. Norint užgydyti žaizdą, pirmiausia gerai išvaloma pati žaizda ir gana didelis plotas aplink ją. Tai skausminga; chirurgas šitai puikiai žino, tačiau jeigu žaizdos iškart neišvalysi, paskui skaudės dar labiau. Be to, žaizda nedelsiant dezinfekuojama: nutvilko skausmas, graužia, bet kitaip negalima, jei nenorime, kad pakliūtų infekcija.

Jei akivaizdu, kad kūno sveikatos labui reikia imtis tokių priemonių, net gydant menkas nuobrozdas, įsivaizduokite, kiek reikės plauti, pjaustyti, lyginti ir dezinfekuoti, skaudžiai dildyti rimtus sielos sveikatos reikalus, žmogaus gyvenimo piktžaizdes. Išmintingumas skatina elgtis taip, o ne vengti savo pareigos; išsisukinėjimas būtų didelė nepagarba ir netgi nusikaltimas prieš teisingumą ir tvirtumą.

Jei krikščionis Dievo ir žmonių akyse iš tiesų stengiasi sąžiningai elgtis, patikėkite – jam yra būtinos visos galimos dorybės. Tėve, paklausite mane: o mūsų silpnybės? Aš atsakysiu: ar sirgdamas gydytojas negydo, net jeigu jį patį kamuoja chroniška negalia? Argi jo liga trukdo skirti kitiems ligoniams tinkamus vaistus? Žinoma, ne: kad galėtų gydyti, jam pakanka išmanyti savo darbą, pritaikyti žinias praktikoje ir stengtis tiek pat, kiek kovojant su savo liga.

Vaistai nuo mūsų silpnybių

Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.

Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių¹². Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.

Kiekvienam – kas priklauso

Atidžiai perskaitykite Evangelijos epizodą, kad įsisąmonintumėte nuostabius pamokymus apie dorybes, kuriomis turėtų nušvisti mūsų elgesys. Po veidmainiškos liaupsių įžangos fariziejai ir Erodo šalininkai galiausiai pateikia Jėzui klausimą: pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?¹⁷Įsidėmėkite – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kaip jie gudrauja; juk nesako: paaiškink mums, kas yra gera, tinkama, teisinga; tik prašo: pasakyk, kaip tau atrodo. Jie apsėsti vienintelio noro – sugauti Jį kalboje ir paversti nedorėliu politinės valdžios akyse¹⁸. Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“¹⁹.

Kaip matote, ši dilema ne nauja, o Mokytojo atsakymas aiškus ir nedviprasmiškas. Nėra – ir negali būti – prieštaros tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo žmonėms; tarp pilietinių teisių bei pareigų ir religinių pareigų; tarp pastangų kurti bei tobulinti laikinąją mūsų buveinę ir įsitikinimo, jog šis pasaulis yra tik kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę.

Čia dar kartą atsiskleidžia gyvenimo vientisumas, kuris – niekada nesiliausiu tai kartojęs, – yra svarbiausia sąlyga siekiantiems šventumo kasdieniame darbe, šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo aplinkybėse. Jėzus nepripažįsta dvilypumo: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers²⁰. Jei krikščionis pasirenka tik Dievą, nuoširdžiai atsiliepdamas į Jo kvietimą, išskirtinis pasirinkimas jį skatina visą savo gyvenimą kreipti į Viešpatį ir kartu duoti savo artimui tai, kas jam teisėtai priklauso.

Neverta dangstytis tariamai dievobaimingais argumentais, bandant atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis²¹. Tačiau klysta ir tas, kuris šykšti Viešpačiui meilės ir pagarbos – adoracijos, prideramo Jam, kaip mūsų Kūrėjui ir Tėvui; taip pat ir tas, kuris nepaklūsta Dievo įsakymams, teisindamasis, jog tai nesuderinama su tarnyste žmonėms; šv. Jonas aiškiai sako: Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs²².

Dar ne sykį girdėsite daug visokių samprotavimų ir teorijų, prasimanytų neva iš pragmatiškumo – ir net iš meilės, – siekiant sumažinti Dievo garbinimo ir šlovinimo išraišką. Visa, kas paskirta garbinti Viešpačiui, jiems atrodo perdėta. Nekreipkite dėmesio ir toliau eikite savo keliu. Tokie paistalai sukelia tik nevaisingus ginčus, piktinančius sielas ir trukdančius vykdyti Jėzaus Kristaus priesaką: reikia atiduoti kiekvienam tai, kas priklauso, ir dorai, sąžiningai puoselėti šventą teisingumo dorybę.

Teisingumas ir meilė

Skaitykite Šventąjį Raštą. Apmąstykite vieną po kitos Viešpaties gyvenimo scenas ir Jo pamokymus. Ypač nuodugniai apsvarstykite patarimus ir įspėjimus, kuriais Viešpats ugdė tuos kelis žmones, turėjusius tapti Jo Apaštalais, Jo žodžio skelbėjais visame pasaulyje. Kokį kelią jiems parodo? Argi ne naująjį meilės įsakymą? Juk meile jie prasiskynė kelią pagoniškame ir ištvirkusiame pasaulyje.

Žinokite, jog niekada neišspręsite didžiųjų žmonijos problemų vien teisingumu. Nesistebėkite, kad šaltas, formalus teisingumas žmones užgauna: juk žmogus yra Dievo vaikas, ir jo orumui reikia nepalyginamai daugiau. Nuo teisingumo neatsiejama yra meilė, ji turi lydėti teisingumą. Ji viską sušvelnina, sudievina: Dievas yra meilė³³. Visada turime veikti iš meilės Dievui, – meilės, kuri padeda mylėti savo artimą, išgrynina bei išaukština žmogiškąją meilę.

Nuo griežto teisingumo iki meilės pilnatvės – tolimas kelias. Ir tik nedaugeliui užtenka ištvermės nueiti jį ligi galo. Kai kas sustoja priėję slenkstį: nepaiso teisingumo, pasitenkina trupučiu labdaros, kurią vadina artimo meile, ir nesuvokia, jog čia tik menka dalelė to, ką jiems privalu daryti. Jie atrodo patenkinti savimi, kaip ir anas fariziejus, kuris manėsi įvykdęs įstatymo reikalavimus, nes dukart per savaitę pasninkaudavo ir mokėdavo dešimtinę nuo viso savo turto³⁴.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.

Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Na ir kas. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!

Kreipkimės į išmintingąją ir ištikimąją Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei jos sužadėtinį šventąjį Juozapą, tobulą teisaus žmogaus pavyzdį³⁷. Jėzaus, Dievo Sūnaus, akivaizdoje jie įkūnijo dorybes, kurias mes šiandien apmąstėme. Jie išprašys mums malonės – kad ir mūsų širdyse tvirtai įsišaknytų tos pačios dorybės, kad mes pasiryžtume visados elgtis kaip geri Mokytojo mokiniai: išmintingi, teisingi, kupini meilės.