Punktų sąrašas

Jei kiekvieną akimirką trokštate būti savo paties šeimininkais, patariu dėti visas pastangas, kad visko išsižadėtumėte drąsiai ir nedvejodami. Vykdydami savo asmenines, šeimynines ir kitokias pareigas, panaudokite doras žemiškąsias priemones, turėdami gryną intenciją, galvodami apie tarnavimą Dievui, Bažnyčiai, saviesiems, savo profesijos, savo šalies, visos žmonijos labui. Supraskite, jog svarbu – ne turėti arba stokoti šio ar to, bet elgtis, kaip to mus moko krikščioniškojo tikėjimo tiesa: žemiškosios gėrybės tėra tiktai priemonės. Taigi vykite šalin iliuziją, kad jos yra amžinos: Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis²⁰.

Kai laimė siejama vien su žemiškais dalykais, jie neprotingai panaudojami, sugriaunama Kūrėjo išmintingai nustatyta tvarka, – esu matęs dėl to įvykusių tikrų tragedijų. Širdį ima graužti liūdesys ir apmaudas; kamuoja amžinas nepasitenkinimas, ir galop toks gyvenimas žmogų padaro turtų, kurie galbūt buvo pasiekti didžiulėmis pastangomis, daug ko išsižadant, vergu. Bet ypač jums patariu – niekada neužmirškite, kad Dievas neapsigyvena širdyje, pilnoje nepadorios, tuščios meilės. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai²¹.Tad panardinkime savo širdį į meilę, galinčią mus padaryti laimingus… Geiskime dangaus turtų²².

Ar prisimenate palyginimą apie gailestingąjį samarietį? Ant kelio gulėjo žmogus, plėšikų sumuštas ir apvogtas ligi paskutinio skatiko. Vienas Senojo Įstatymo kunigas praėjo kita kelio puse; netrukus pražingsniavo ir levitas. Abu nuėjo sau, nepasirūpinę gulinčiuoju. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį⁶. Įsidėmėkite, jog Viešpats šį pavyzdį duoda ne keletui išrinktųjų, – Jis tučtuojau atsako tam, kuris klausė, mus visus pamokydamas: eik ir tu taip daryk!⁷

Todėl, pastebėję, kad mūsų pačių arba kitų žmonių gyvenime kažkas pašliję, kad kam nors reikia dvasinės ir žmogiškosios paramos, kurią mes, Dievo vaikai, galime ir turime suteikti, – stenkimės parinkti tinkamą pagalbos būdą ir ryžtingai, nuoširdžiai, su meile jį pritaikyti – tai bus akivaizdi apdairaus išmintingumo išraiška. Susiklosčius tokioms aplinkybėms negalima dvejoti. Klaidinga manyti, kad problemos išsispres žiūrint pro pirštus arba delsiant.

Išmintingas elgesys: atidengus žaizdą drąsiai dėti ant jos vaistus. Vos pastebeję bent mažiausius negalios požymius, elkitės paprastai, nuoširdžiai, – ir nesvarbu, ar jums teks gydyti, ar patys būsite gydomi. Tam, kuris Dievo vardu imasi gydyti, leiskite išvalyti žaizdą – tegul pradeda spausti iš tolo, paskui spaudžia vis arčiau ir arčiau, kol išbėgs visi pūliai, ir pagaliau užkrato židinys visiškai išsivalys. Pirmiausia šitaip derėtų elgtis patiems su savimi ir su tais, kuriems turime padėti skatinami teisingumo ar meilės: ypatingai meldžiuosi už tėvus ir motinas, už tuos, kurių pareiga yra mokyti ir auklėti.

Žmonių nuomonės baimė

Tegul jūsų nestabdo jokia veidmainiška priežastis: teikite pagalbą nesvyruodami. Tačiau viską darykite švelniai, be galo atsargiai, – kaip kad motinos tvarstydavo mūsų žaizdas ar žaizdeles, kai vaikystės laikais pargriūdavom žaisdami. Jei reikia palaukti keletą valandų, laukime; tik anaiptol ne ilgiau, nei būtina; delsimas rodytų jūsų ištižimą, bailumą, o ne išmintingumą. Nebijokite dezinfekuoti žaizdos, ypač jūs, kuriems patikėta ugdyti kitus.

Gali būti, kad tiems, kurie turi rūpintis kitais, bet nesiryžta ar nenori atlikti savo užduoties, kas nors klastingai pašnibždės į ausį: Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis...⁸ Nepriimkite tokio ironiško pagyrimo; tie, kas nesistengia uoliai vykdyti savo pareigos, nėra nei mokytojai, nes kitiems nerodo teisingo kelio, nei tiesakalbiai, nes dėl tariamo išmintingumo niekina normas, kurias šimtąkart patvirtino teisingi poelgiai, nugyventas amžius, geras vadovavimas, žmogaus silpnumo suvokimas ir meilė kiekvienai avelei. Visa tai skatina kalbėti, įsiterpti, rodyti susidomėjimą.

Netikrus mokytojus kausto baimė atskleisti visą tiesą; juos trikdo vien mintis, jog tam tikromis aplinkybėmis turės panaudoti skausmingą priešnuodį. Tokia nuostata – galite nė neabejoti – tikrai nėra nei apdairumas, nei maldingumas, nei išmintingumas; priešingai, ji atskleidžia bailumą, atsakomybės ir sveikos nuovokos stoką bei kvailumą. Tai būdinga žmonėms, kurie atsitikus didelei nelaimei, apimti panikos, siekia užkirsti kelią blogiui, bet jau būna per vėlu. Jie pamiršta, kad išmintingumo dorybė reikalauja laiku duoti patarimą, pakuždėtą ilgos ir brandžios patirties, rimtai apgalvotą ir aiškiai išsakytą.