Punktų sąrašas

Širdies išmintis

Patarlių knygoje parašyta: Kas yra išmintingos širdies, laikomas protingu žmogumi¹¹. Išmintingumo nepainiokime su bailumu ar drąsos stoka. Išmintingumas pasireiškia įpročiu, skatinančiu deramai elgtis: aiškiai užsibrėžti tikslą ir ieškoti tinkamiausių priemonių jam pasiekti.

Tačiau išmintingumas nėra aukščiausia vertybė. Visada turime klausti savęs: kam jo reikia? Juk esama ir netikro išmintingumo – jį veikiau turėtume vadinti gudrybe, kurią egoizmas pasitelkia kaip priemonę slaptiems kėslams pasiekti. Tada mūsų išmintingas įžvalgumas tik pablogina padėtį ir mums nupelno priekaištą iš šv. Augustino pamokslo: ar tu nori palenkti Dievo širdį, kuri visuomet yra garbinga, kad prisitaikytų prie tavo ištvirkimo?¹² Tai tariamas išmintingumas to, kuris mano, kad jam pateisinti užtenka jo vieno jėgų. Nelaikykite savęs išmintingais¹³, – sako šv. Paulius, – juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę¹⁴.

Šv. Tomas nurodo tris išmintingumo etapus: prašyti patarimo, teisingai jį įvertinti ir nuspręsti¹⁵. Pirmasis išmintingumo žingsnis – pripažinti savo paties ribotumą – nuolankumo dorybė. Pripažinti, kad kai kada mes negalime aprėpti visko, kad dažnai neatsižvelgiame į daugybę aplinkybių, nors tai būtina, kai reikia ką nors spręsti. Štai kodėl kreipiamės patarimo ne į bet ką, o į tą, kuris geba patarti ir kuris skatinamas tokio pat, kaip ir mūsų, nuoširdaus troškimo mylėti Dievą ir ištikimai Juo sekti. Prašyti patarimo neužtenka; turime kviestis į pagalbą tą, kuris gali patarti nesavanaudiškai ir teisingai.

Paskui būtina viską pasverti, nes išmintingas žmogus turi greitai ir ryžtingai spręsti. Jei kai kada išmintingumo sumetimais ir reikia sprendimą atidėti tol, kol apmąstysime iš visų pusių, kitais atvejais bus didžiai neišmintinga delsti ir atidėlioti tai, ką manome turį daryti dabar; ypač jei nuo to priklauso kitų žmonių gerovė.

Tokia širdies išmintis, toks išmintingumas niekada nepavirs „kūniškuoju“ išmintingumu, apie kurį kalba šv. Paulius¹⁶: išmintingumu žmonių, kurie yra protingi, bet nepasitelkia proto, kad surastų ir pamiltų Viešpatį. Tikrasis išmintingumas atidus Dievo paskatoms, į kurias atidžiai įsiklausydama siela gauna išganymo pažadus: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams¹⁷.

Širdies išmintis padeda susivokti, vadovauja daugeliui kitų dorybių. Išmintingumas daro žmogų drąsų, bet atmeta beprasmę riziką; jis neatpalaiduoja nuo pastangų, būtinų norint gyventi pagal dieviškąjį planą. Išmintingojo susivaldymas nėra nei nejautrumas, nei mizantropija, jo teisingumas nėra kietas griežtumas, jo kantrybė nėra vergiškumas.

Ne tas yra išmintingas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris moka savo klaidas ištaisyti. Jis yra apdairus, nes verčiau suklys dvidešimt kartų, nei pasirinks patogų neveiklumą. Jis niekada nieko nedaro beprotiškai skubėdamas, su absurdišku nutrūktgalviškumu, bet pasveria savo sprendimų riziką ir neatsisako siekti gėrio iš baimės, kad nepavyks. Gyvenime sutinkame viską apgalvojančių, objektyvių žmonių, kurie nesileidžia pagaunami aistros ir nekreipia reikalų į jiems patogią pusę. Beveik instinktyviai pasikliaujame jais, nes jie visada elgiasi gerai ir teisingai, nedemonstruodami nei perdėto pasitikėjimo savimi, nei didžiuodamiesi.

Ši pagrindinė dorybė būtina krikščioniui; tačiau visuomenės santaika bei noras nesukelti problemų ir įtampos nėra galutinis išmintingumo tikslas. Svarbiausia – vykdyti Dievo Valią. Dievas nori, kad būtume paprasti, bet ne vaikiški, kad būtume tiesos draugai, bet ne lengvabūdžiai, nemokantys mąstyti. Protinga širdis įgyja žinojimo¹⁸; o tas žinojimas yra Dievo meilės pažinimas, tvirtas tikras pažinimas, kuris gali mus išgelbėti, visai kūrinijai teikdamas ramybės ir supratingumo, o kiekvienai sielai – amžinąjį gyvenimą.