Punktų sąrašas

Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas… Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.¹² Mes visiškai priklausome Dievui kūnu ir siela, visu savo kūnu, pojūčiais ir galiomis. Melskitės su pasitikėjimu: Jėzau, saugok mūsų širdį! Didelę širdį, stiprią ir švelnią, karštą ir jautrią, sklidiną meilės Tau, kad tarnautume visoms sieloms.

Mūsų kūnas yra šventas, – Dievo šventovė, patikslina šv. Paulius. Šis apaštalo apibūdinimas man primena visuotinį kvietimą į šventumą; Mokytojas bylojo žmonėms: estote vos perfecti sicut et Pater vester caelestis perfectus est¹³ – būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Visų be jokio skirtumo Viešpats prašo atsiliepti į malonę. Kiekvieną pagal savo padėtį Jis reikalauja puoselėti dorybes, būdingas Dievo vaikams.

Štai todėl, primindamas jums, kad krikščionis turi būti tobulai skaistus, aš kreipiuosi į visus: nesusituokusius, kurie turi gyventi visiškai susilaikydami, ir sutuoktinius, kurie gyvena skaisčiai, atlikdami jiems prideramas pareigas.

Dievui padedant, skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta. Tai džiaugsmo kupinas teigimas: valingumas, savitvarda, pergalė prieš save patį, ne kūnas tai duoda, ne iš instinkto tai kyla, bet iš valios, ypač jeigu ji susivienija su Dievo valia. Kad būtume skaistūs – ne šiaip susitvardantys ir dori, turime protu tvardyti savo aistras kilniam tikslui – Meilės polėkiui.

Aš prilyginu šią dorybę sparnams, kurie mums leidžia paskleisti Dievo įsakymus ir mokymą po visą pasaulį ir nebijoti, kad būsime įklampinti. Šie sparnai – kaip ir sparnai didingų paukščių, pakylančių ten, kur nesiekia debesys, – yra sunkūs, net labai sunkūs, tačiau be jų būtų neįmanoma skraidyti. Įsidėkite tai į galvą ir būkite pasiryžę nepasiduoti, jei pajusite atsėlinant pagundą, kuri kužda jums, kad tyrumas – nepakeliama našta. Drąsos! Visados vis aukštyn į saulę siekiant Meilės.

Nešioti Dievą savo kūne

Man labai liūdna, jog kai kurie žmonės, net tokia daugybė jų, netyrumą pasirenka nuolatine savo mokymo tema. Taigi jie gauna, – šitai aš supratau stebėdamas daugybę sielų, – rezultatą, priešingą siekiamam tikslui, nes netyrumas yra lipnesnis už dervą, jis iškreipia sąmonę, įvaro kompleksus arba baimę, tarytum skaisti siela būtų nepasiekiamas tikslas. O mes, būdami kitokie, turime teigiamai kalbėti apie šventą tyrumą kukliais ir aiškiais žodžiais.

Svarstyti šią temą tolygu svarstyti apie Meilę. Aš ką tik jums atskleidžiau, kad mūsų Viešpaties švenčiausiasis Žmogiškumas man yra pagalba šioje srityje; kaip nuostabu: Dievas, kuris nusižemina taip, kad taptų žmogumi, ir nesijaučia pažemintas priimdamas kūną, tokį pat ribotą ir silpną kaip mūsiškis, – tik be nuodėmės – vien todėl, kad Jis mus beprotiškai myli. Nusižeminimas Jo nė kiek nemenkina; o mus jis pakylėja, sudievina mūsų kūną ir sielą. Į Jo Meilę atsakyti „taip“, atsakyti karšta, darnia, nesutepta meile – štai kas yra skaistybės dorybė.

Mes turime ir žodžiais, ir poelgiais šaukti visam pasauliui: nenuodykime savo širdies, nebūkime lyg vargšai gyvuliai, valdomi žemiausių instinktų. Krikščionis rašytojas apie tai kalba šitokiais žodžiais: Įsidėmėkite – kuo žmogaus širdis didesnė, tuo daugiau jis aprėpia dalykų. Išmatuokite šį dydį ne tiek fiziniais matais, kiek minties galia, gebančia pažinti daug tiesų. Stenkitės praskinti Viešpačiui kelią širdyje, nutiesti tiesų takelį, kad Žodis ir Dievo Išmintis jus pasiektų. Garbingu elgesiu, nepriekaištingais veiksmais paruoškite kelią Viešpačiui, išlyginkite takelį, kad Dievo Žodis atsivertų jums be kliūčių, atskleistų savo paslaptis ir atėjimą.¹⁴

Ir Šventasis Raštas mums primena, kad šis didingas pašventinimo darbas, paslaptingas ir nuostabus Šventosios Dvasios darbas, veikia sielą ir kūną. Jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? – sušunka apaštalas. – Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?.. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu.¹⁵

Kartais mane patraukdavo švytinčios sportininko akys, reginčios kliūtis, kurias jis turėjo įveikti. Kokia pergalė! Net gražu žiūrėti, kaip jis nugali sunkumus! Šitaip į mus žiūri ir Dievas, kuriam patinka mūsų kova: mes visada būsime nugalėtojai, nes Jis mums niekada negaili savo visagalinčios malonės. Taigi visai nesvarbu, kad reikia grumtis, – Jis nepalieka mūsų vienų.

Tai kova, o ne atsisakymas veikti. Mūsų atsakas – džiaugsmingas teiginys, laimingas ir laisvas atsidavimas. Tu neturėtum elgtis taip, tarsi siektum vienintelio tikslo – vengti nuopuolio ar progos nusidėti. Tavo elgesys anaiptol negali virsti šaltu apskaičiuotu neigimu. Ar esi įsitikinęs, kad skaistumas yra dorybė ir kad ji turi augti ir tobulėti? Aš primygtinai sakau: neužtenka kiekvienam susilaikyti pagal savo padėtį, turime visada skaisčiai gyventi, būti dorovingi, didvyriška dorovingi. Ši nuostata yra teigiamas veiksmas, kuriuo maloniai atsiliepiame į dievišką prašymą: praebe, fili mi, cor tuum mihi et oculi tui vias meas custodiant¹⁹, mano vaike, duok man savo širdį, ir teveda tavo akys ramybės keliais.

Noriu tavęs paklausti: kaip atlaikai šią kovą? Gerai žinai, kad tavo kova jau laimėta, jei kovoji iš pat pradžių. Pavojaus šalinkis nedelsdamas, vos pajutęs pirmuosius aistros nutvilkinimus, ir net dar anksčiau. Be to, tučtuojau pasitark su savo sielos vadovu, o dar geriau, jeigu įmanoma, – nedelsdamas, nes jeigu jam visiškai atversi savo širdį, nebūsi nugalėtas. Vis kartojamas veiksmas sukuria įprotį, polinkį. Todėl turite kovoti, kad įgytumėte dorybės įprotį, apsimarinimo įprotį, kad neatstumtumėte Meilių Meilės.

Apmąstykite šį šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: Te ipsum castum custodi²⁰, – kad visada būtume budrūs, tvirtai pasiryžę išsaugoti šį lobį, kurį Dievas mums patikėjo. Per visą savo gyvenimą daugybę žmonių esu girdėjęs sakant:

„O, jei iš karto tam būčiau padaręs galą!“ Ir tai jie sakydavo kupini gėdos ir kančios.