Punktų sąrašas

Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina¹⁰. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: iš to visi jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus¹¹. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata.

Jėzus, kuris yra pats tyrumas, netvirtina, kad Jo mokiniai bus atpažinti iš skaistaus gyvenimo. Jis, kuris yra pats nuosaikumas, kad net neturi kur galvos priglausti¹², kuris taip ilgai pasninkavo, budėjo ir meldėsi¹³, nesako apaštalams: jus pažins iš to, jog nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Tyras Kristaus gyvenimas buvo ir visada bus antausis kiekvienos epochos visuomenei, dažnai tokiai pat supuvusiai kaip mūsiškė. Jo nuosaikumas – kitas botago kirtis tiems, kurie nuolat puotaudavo, o persivalgę prisiversdavo vemti, kad vėl galėtų prisikimšti pilvą, patvirtindami šiuos šv. Pauliaus žodžius: jų dievas – pilvas¹⁴.

Kristaus pavyzdys

Viešpatį Jėzų Kristų, kol Jis gyveno žemėje, lydėjo prakeiksmai, Jis buvo visaip niekinamas. Prisimenate? Paleidžiami gandai, kad Jėzus elgiasi kaip maištininkas, sakoma, kad Jis yra demono apsėstas⁵. Arba pasišaipoma iš Jo begalinės Meilės apraiškų, Jis šmeižiamas, apšaukiamas nusidėjėlių draugu⁶.

Vėliau Jis, – tas, kuris yra atgailos ir nuosaikumo pavyzdys, – apkaltinamas lankęsis svečiuose pas turtuolius⁷. Be to, paniekinamai vadinamas fabri filius⁸, darbininko, dailidės, sūnumi, – tarytum tai būtų kokia blogybė. Jis neprieštarauja kaltinamas girtuokliavimu ir apsirijimu… Leidžiasi kaltinamas viskuo, tik ne skaistybės stoka. Todėl Jis privertė šmeižikus nutilti, kad joks šešėlis netemdytų šio nuostabaus tyrumo, skaidrumo, šviesos, meilės, kuri uždega visą pasaulį ir jį skaistina, pavyzdžio.

Mėgstu kalbėti apie šventąjį tyrumą remdamasis mūsų Viešpaties elgesiu. Jis itin jautriai įgyvendino šią dorybę. Tik prisiminkite, ką pasakoja šv. Jonas apie Jėzų, kuris fatigatus ex itinere, sedebat sic supra fontem⁹, nuvargęs po kelionės, prisėdo palei šulinį.

Susikaupkite ir pasistenkite įsivaizduoti šią sceną. Jėzus Kristus, perfectus Deus, perfectus homo¹⁰, – tobulas Dievas, tobulas žmogus, – nualintas kelionės ir apaštalavimo. Gal ir jums taip kartais nutinka: pabaigę darbą, jaučiatės tokie nusikamavę, jog, regis, ilgiau nebegalite kęsti. Jaudinantis reginys – matyti nusikamavusį Mokytoją. Jis alkanas ir ištroškęs, todėl mokiniai nuėjo į gretimą kaimą paieškoti kokio nors maisto.

Tačiau labiau nei kūno nuovargis Jį degina sielų troškulys. Štai kodėl, vos atėjus nusidėjėlei samarietei, Kristaus kunigiška širdis paslaugiai atsiveria: pamiršęs nuovargį, alkį, troškulį, Jis ryžtasi išgydyti paklydusią avelę.

Apaštalams grįžtant iš miesto, Viešpats tebebuvo pasinėręs į šį kilnų meilės darbą. Jie net nustebo matydami Jį šnekučiuojantis su moterimi – mirabantur quia cum muliere loquebatur¹¹. Koks dėmesingumas! Kokia meilė nuostabiai švento tyrumo dorybei, kuri mums padeda būti stipresniems, tvirtesniems, veiklesniems, tinkamesniems dirbti dėl Dievo, imtis didelių dalykų!