Punktų sąrašas

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Jūs puikiai žinote, kad Jėzus Kristus yra pavyzdys mums, pavyzdys visiems krikščionims. Dažnai esate išklausę ir apmąstę šią tiesą. Be to, jūs ją aiškinote daugeliui sielų apaštalaudami savo žmogiška draugyste, persmelkta dieviškumo. Jūs apie ją primindavote kiekvieną kartą, kai tik prireikdavo ką nors broliškai įspėti, kad jūsų klausantysis galėtų palyginti savo elgesį su mūsų vyresniojo Brolio, su Marijos, Dievo ir mūsų Motinos, Sūnaus elgesiu.

Jėzus yra pavyzdys. Jis pasakė: discite a me¹, mokykitės iš manęs. Taigi šiandien aš noriu kalbėti jums apie dorybę, kuri, nebūdama nei vienintelė, nei svarbiausia, krikščioniškame gyvenime yra tarsi druska, apsauganti nuo gedimo, tai apaštališkos sielos bandomasis akmuo. Aš noriu kalbėti apie švento tyrumo dorybę.

Žinoma, dieviškoji meilė yra aukščiausia dorybė; tačiau skaistybė yra būdas sine qua non, būtina sąlyga užmegzti nuoširdų pokalbį su Dievu. Jos nesaugant, nesistengiant dėl jos kovoti, tarsi apankama, nes juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios².

Mes, padrąsinti Mokytojo mokymo, norime matyti skaisčiu žvilgsniu: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.³ Bažnyčia visada pateikia šiuos žodžius kaip kvietimą į skaistybę. Tyrą širdį išsaugo tie žmonės, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kurie turi visiškai švarią sąžinę arba mėgsta skaistybę. Kad išvystume Dievą, jokia dorybė nėra tokia būtina kaip ši.⁴

Mylėti visa širdimi

Turiu jums priminti, jog nepatirsite laimės apleidę savo krikščioniškas pareigas. Jei jų nepaisysite, jus apniks baisi sąžinės graužatis, ir jūs būsite nelaimingi. Net patys paprasčiausi dalykai, kurie teikia bent kiek džiaugsmo ir yra leistini, gali tapti kartūs kaip tulžis, rūgštūs kaip actas, bjaurūs.

Kiekvienas iš mūsų, taigi ir aš, pasikliaujame Jėzumi: Viešpatie, noriu kovoti ir žinau, kad Tu nepralaimi kovų; taip pat suprantu, kad jei kartais pralaimiu, tai tik todėl, kad nutolau nuo Tavęs! Paimk mane už rankos ir saugok, nepalik manęs!

Jūs pagalvosite: Tėve, koks esu laimingas! Aš myliu Jėzų Kristų! Nors esu iš molio, aš trokštu pasiekti šventumą Dievo ir Jo Švenčiausiosios Motinos padedamas! Aš neabejoju pergale. Tave drąsinu tik todėl, kad gali susidurti su sunkumais.

Nuolat jums kartoju, kad krikščionio – jūsų ir mano – gyvenimas yra meilės gyvenimas. Mūsų širdis gimsta tam, kad mylėtų, ir, kai ji nepatiria tyro, skaidraus ir kilnaus jausmo, darosi kerštinga ir niūri. Tikroji Dievo meilė – gyvenimo tyrumas – yra tolima ir geidulingumui, ir bejausmiškumui, taip pat ir sentimentalumui, ir širdies kietumui ar beširdiškumui.

Vargas beširdžiui. Nelaimingi tie, kurie niekada neišmoko švelniai mylėti. Mes, krikščionys, esame įsimylėję Meilę: Viešpats nenori, kad būtume rambūs, sausi kaip nudžiūvusi šaka. Jis nori, kad būtume kupini švelnumo kaip Jis! Žmogus, kuris atsisako žemiškosios meilės dėl Dievo, nelieka vienišas, kaip tos liūdnos, nelaimingos ir sugniužusios būtybės, kurios nebrangino tyros meilės dosnumo.

Žmogiškoji meilė ir skaistybė

Tam, kad nenutrūktų artimas bendravimas su Viešpačiu, – dažnai tai sakydavau jums ir nebijau, kad tai sužinosite, – aš pasitelkiu ir liaudies dainas, kurių pagrindinė tema beveik visada yra meilė. Man jos iš tiesų patinka. Viešpats mus pasirinko, mane ir kai kuriuos iš jūsų, kad visiškai Jam priklausytume, ir šią taurią liaudies apdainuojamą meilę pakylėtume į dieviškąjį lygmenį. Tai Šventoji Dvasia daro Giesmių giesmėje ir taip darė visų laikų didieji mistikai. Dar kartą įsiskaitykite į šv. Teresės Avilietės eiles:

Jei nori, kad aš dykinėčiau,

Aš noriu dykinėt iš Meilės,

Jei įsakai man dirbti, plušėsiu lig mirties,

Tik pasakyki man – kur, kaip, kada?

Mano švelnioji Meile, pasakyk:

Ko iš manęs tikiesi?²¹

Arba šv. Kryžiaus Jono dainelės pradžia: Vienišas piemenukas tūnojo

Ramybę ir džiaugsmą praradęs.

Apie savo piemenaitę nepaliovė galvojęs, –

Jo širdį sužeidė meilė.²²

Tyrai žmogaus meilei jaučiu didžiulę pagarbą, neapsakomai ja žaviuosi ir branginu. Kaip galima nebranginti šventos ir kilnios mūsų tėvų meilės, juk jiems labiausiai esame skolingi už mūsų draugystę su Dievu? Aš abiem rankomis laiminu šią meilę ir, kai manęs klausia, kodėl sakau „abiem rankomis“, tučtuojau atsakau: todėl, kad neturiu keturių rankų.

Tebūnie palaiminta žmogiška meilė! Bet Viešpats manęs prašo daugiau, prašo to, apie ką byloja katalikiška teologija: pasiaukoti vien Jėzui, dangaus karalystės meilei, pasiaukoti dėl Jėzaus visiems žmonėms, – tai daug daugiau negu santuokinė meilė, nors santuoka ir yra didis sakramentas, sacramentum magnum²³. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kas jis yra ir koks jo pašaukimas, kurį Dievas jam įkvėpė, – vedęs, nevedęs, našlys, kunigas, – turi stengtis gyventi laikydamasis skaistybės; tai visiems pasiekiama dorybė, kuri reikalauja kovos, jautrumo, tvirtumo, subtilumo, įgyjamo tik esant šalia meilės kupinos Nukryžiuotojo Kristaus Širdies. Nenuogąstaukite, jei kada pajuntate tykant pagundą. Jausti yra viena, pritarti – kita. Galima lengvai atstumti pagundą su Dievo pagalba. Tik jokiu būdu nereikia leistis į dialogą su ja.

Aš dažnai primenu, jog yra trys dalykai, kurie šioje žemėje mums teikia džiaugsmą ir amžinąją laimę danguje: nepalaužiama, jautri, džiaugsminga ir tvirta ištikimybė tikėjimui, pašaukimui, kurį kiekvienas gauna, ir tyrumui. Jei žmogus, kuriam pastojo kelią erškėčiai – geidulingumas, puikybė, ir t. t., savo noru pasiduos šioms blogybėms ir nepasitaisys, bus nelaimingas, nes nusigręžė nuo Kristaus Meilės.

Dar sykį kartoju, kad mes visi turime trūkumų. Tačiau dėl jų negalima užsisklęsti nuo Dievo Meilės, priešingai, tegu jie skatina pasikliauti šia Meile, įsiskverbti į šį dievišką gerumą, saugantį mus, kaip senais laikais karius saugodavo šarvai: šis ecce ego, quia vocasti me²⁶ – štai aš, nes tu mane pašaukei, – čia ir yra mūsų apsauga. Mums nevalia nutolti nuo Dievo tik todėl, kad jaučiamės apimti silpnybių. Mes turime grumtis su savo trūkumais kaip tik todėl, kad Dievas mumis pasitiki.