Punktų sąrašas

Mylėti visa širdimi

Turiu jums priminti, jog nepatirsite laimės apleidę savo krikščioniškas pareigas. Jei jų nepaisysite, jus apniks baisi sąžinės graužatis, ir jūs būsite nelaimingi. Net patys paprasčiausi dalykai, kurie teikia bent kiek džiaugsmo ir yra leistini, gali tapti kartūs kaip tulžis, rūgštūs kaip actas, bjaurūs.

Kiekvienas iš mūsų, taigi ir aš, pasikliaujame Jėzumi: Viešpatie, noriu kovoti ir žinau, kad Tu nepralaimi kovų; taip pat suprantu, kad jei kartais pralaimiu, tai tik todėl, kad nutolau nuo Tavęs! Paimk mane už rankos ir saugok, nepalik manęs!

Jūs pagalvosite: Tėve, koks esu laimingas! Aš myliu Jėzų Kristų! Nors esu iš molio, aš trokštu pasiekti šventumą Dievo ir Jo Švenčiausiosios Motinos padedamas! Aš neabejoju pergale. Tave drąsinu tik todėl, kad gali susidurti su sunkumais.

Nuolat jums kartoju, kad krikščionio – jūsų ir mano – gyvenimas yra meilės gyvenimas. Mūsų širdis gimsta tam, kad mylėtų, ir, kai ji nepatiria tyro, skaidraus ir kilnaus jausmo, darosi kerštinga ir niūri. Tikroji Dievo meilė – gyvenimo tyrumas – yra tolima ir geidulingumui, ir bejausmiškumui, taip pat ir sentimentalumui, ir širdies kietumui ar beširdiškumui.

Vargas beširdžiui. Nelaimingi tie, kurie niekada neišmoko švelniai mylėti. Mes, krikščionys, esame įsimylėję Meilę: Viešpats nenori, kad būtume rambūs, sausi kaip nudžiūvusi šaka. Jis nori, kad būtume kupini švelnumo kaip Jis! Žmogus, kuris atsisako žemiškosios meilės dėl Dievo, nelieka vienišas, kaip tos liūdnos, nelaimingos ir sugniužusios būtybės, kurios nebrangino tyros meilės dosnumo.

Žmogiškoji meilė ir skaistybė

Tam, kad nenutrūktų artimas bendravimas su Viešpačiu, – dažnai tai sakydavau jums ir nebijau, kad tai sužinosite, – aš pasitelkiu ir liaudies dainas, kurių pagrindinė tema beveik visada yra meilė. Man jos iš tiesų patinka. Viešpats mus pasirinko, mane ir kai kuriuos iš jūsų, kad visiškai Jam priklausytume, ir šią taurią liaudies apdainuojamą meilę pakylėtume į dieviškąjį lygmenį. Tai Šventoji Dvasia daro Giesmių giesmėje ir taip darė visų laikų didieji mistikai. Dar kartą įsiskaitykite į šv. Teresės Avilietės eiles:

Jei nori, kad aš dykinėčiau,

Aš noriu dykinėt iš Meilės,

Jei įsakai man dirbti, plušėsiu lig mirties,

Tik pasakyki man – kur, kaip, kada?

Mano švelnioji Meile, pasakyk:

Ko iš manęs tikiesi?²¹

Arba šv. Kryžiaus Jono dainelės pradžia: Vienišas piemenukas tūnojo

Ramybę ir džiaugsmą praradęs.

Apie savo piemenaitę nepaliovė galvojęs, –

Jo širdį sužeidė meilė.²²

Tyrai žmogaus meilei jaučiu didžiulę pagarbą, neapsakomai ja žaviuosi ir branginu. Kaip galima nebranginti šventos ir kilnios mūsų tėvų meilės, juk jiems labiausiai esame skolingi už mūsų draugystę su Dievu? Aš abiem rankomis laiminu šią meilę ir, kai manęs klausia, kodėl sakau „abiem rankomis“, tučtuojau atsakau: todėl, kad neturiu keturių rankų.

Tebūnie palaiminta žmogiška meilė! Bet Viešpats manęs prašo daugiau, prašo to, apie ką byloja katalikiška teologija: pasiaukoti vien Jėzui, dangaus karalystės meilei, pasiaukoti dėl Jėzaus visiems žmonėms, – tai daug daugiau negu santuokinė meilė, nors santuoka ir yra didis sakramentas, sacramentum magnum²³. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kas jis yra ir koks jo pašaukimas, kurį Dievas jam įkvėpė, – vedęs, nevedęs, našlys, kunigas, – turi stengtis gyventi laikydamasis skaistybės; tai visiems pasiekiama dorybė, kuri reikalauja kovos, jautrumo, tvirtumo, subtilumo, įgyjamo tik esant šalia meilės kupinos Nukryžiuotojo Kristaus Širdies. Nenuogąstaukite, jei kada pajuntate tykant pagundą. Jausti yra viena, pritarti – kita. Galima lengvai atstumti pagundą su Dievo pagalba. Tik jokiu būdu nereikia leistis į dialogą su ja.

Nepagailėkime bendravimui su Dievu bent kelių valandėlių kasdien: tegu mūsų mintys kyla į Jį, ir nereikia žodžių, nes jie skamba širdyje. Skirkime šiai pamaldumo praktikai pakankamai laiko; jei galima, nustatytu metu; šalia tabernakulio, būdami su Tuo, kuris čia pasiliko iš Meilės. O jeigu taip neįmanoma, melskitės bet kur, nes mūsų Dievas neapsakomu būdu yra mūsų sieloje, kai ji malonės būsenoje. Ir vis dėlto aš tau patariu, kai tik gali, eik į maldai skirtą vietą, nevadinu jos koplyčia, norėdamas pabrėžti, jog čia nereikia oficialumo, deramo ceremonijoms, šioje vietoje susikaupę kelkite savo mintis į dangų, tikėdami, kad Jėzus Kristus mus mato, girdi ir mūsų laukia; kad Jis tikrai yra tabernakulyje, pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente.

Kiekvienas iš jūsų gali, jei tik nori, rasti savo paties būdą kalbėti su Dievu. Aš nemėgstu kalbėti nei apie kokius nors metodus ar formuluotes – nenoriu nė vieno varžyti, tik stengiuosi drąsinti visus, kad prisiartintų prie Viešpaties, gerbdamas kiekvieną sielą, kokia ji yra, su jai būdingomis savybėmis. Prašykite Viešpaties, kad Jo sumanymai įsismelktų į mūsų gyvenimą: ne tik į protą, bet ir giliai į širdį, ir į visus darbus. Patikėkite, taip jūs išvengsite daugybės nemalonumų ir sielvartų, kylančių iš egoizmo, ir turėsite jėgų skleisti aplink save gėrį. Kiek prieštaravimų išnyksta, kai dvasiškai esame arti prie Dievo, kuris mūsų niekada neapleidžia! Atsinaujina Jėzaus meilė saviškiams, ligoniams, luošiesiems; Jėzaus, kuris klausia: kas tau atsitiko? – Man atsitiko… – ir netrukus nušvinta šviesa ar bent ateina susitaikymas ir ramybė.

Skatindamas išsipasakoti Mokytojui, turiu galvoje tavo asmeninius sunkumus, nes dauguma kliūčių kelyje į laimę atsiranda iš daugiau ar mažiau slepiamos puikybės. Mes įsivaizduojame esą ypatingi, apdovanoti nepaprastomis savybėmis; ir jei kiti apie mus taip nemano, jaučiamės pažeminti. Puiki proga melstis ir pasitaisyti tvirtai tikint, kad niekada nėra vėlu keisti kryptį. Tačiau labai gerai tą kryptį pradėti keisti kuo anksčiau.

Malda, malonei padedant, puikybę gali paversti nuolankumu. Ir sieloje gimsta tikras džiaugsmas; nors dar tebematome purvą ant savo sparnų, džiūstantį mūsų apgailėtino skurdo purvą. Vėliau, kai apsimarinsime, šis purvas nubyrės, ir galėsime skristi labai aukštai, nes Dievo gailestingumo vėjas mums bus palankus.

Nemanykime, kad einant šiuo kontempliacijos keliu aistros nurims visam laikui. Klystume manydami, kad, trokšdami ieškoti Kristaus, Jį susitikę, su Juo bendraudami, jausdami Jo meilės švelnumą, tampame negalintys nusidėti. Nors jūs turite patirties, vis dėlto leiskite priminti: Dievo ir žmogaus priešas Šėtonas neprisipažįsta esąs nugalėtas, nenuleidžia rankų. Jis puola mus net tada, kai mūsų siela liepsnoja meile Dievui. Šėtonas žino, kad tokiu metu ne taip lengvai suklumpame, bet vis tiek viliasi: jei pavyks mus sukurstyti, kad įžeistume savo Viešpatį, tegu ir menkniekiu, tuomet galės mus pulti stipria nevilties pagunda.

Jei norite pasisemti patirties iš vargšo kunigo, trokštančio kalbėti tik apie Dievą, patariu jums: kai kūnas pabandys atgauti prarastas teises arba kai sukils puikybė, – o tai dar blogiau, – kuo greičiau slėpkitės dieviškosiose žaizdose, kurias Kristaus Kūne atvėrė vinys, prikalusios Jį prie Kryžiaus, ir ietis, persmeigusi Jam krūtinę. Prigluskite prie Viešpaties žaizdų, išliekite joms visą savo meilę, žmogišką... ir dievišką. Tai ir yra troškimas susivienyti su Kristumi, jaustis Jo broliu, to paties kraujo, tos pačios Motinos vaiku, – Motinos, kuri atvedė mus pas Jėzų.