Punktų sąrašas

Meilės visuotinumas

Artimaisiais, – sako šv. Leonas Didysis, – mes turime vadinti ne tik tuos, kurie su mumis yra susieti draugystės ar giminystės ryšiais, bet visus tos pačios, kaip ir mūsų prigimties, žmones... Tas pats Kūrėjas mus sutvėrė, tas pats Kūrėjas davė mums sielą. Mes visi džiaugiamės tuo pačiu dangumi ir oru, tomis pačiomis dienomis ir naktimis, ir nors vieni geri, kiti blogi, vieni teisingi, o kiti neteisingi, Dievas yra dosnus ir geras visiems²⁰.

Mes, Dievo vaikai, ugdomės įgyvendindami šį naują įsakymą; Bažnyčioje mes išmokstame tarnauti, bet ne būti aptarnaujami²¹, randame savyje jėgų mylėti žmoniją nauju būdu – tai Kristaus malonės vaisius. Mūsų meilė neturi nieko bendro nei su sentimentalumu, nei su paprasta draugyste ar dviprasmišku ketinimu padėti kitiems, kad patys sau įrodytume, jog esame už juos pranašesni. Iš tikrųjų mylėti – vadinasi sugyventi su savo artimu, gerbti, aš pabrėžiu, Dievo atvaizdą kiekviename žmoguje ir savo ruožtu padėti kitiems įžvelgti šį atvaizdą savyje, kad mokėtų kreiptis į Kristų.

Tad meilės visuotinumas yra apaštalavimo visuotinumas: mes turime įgyvendinti darbais ir iš tiesų didžiausią Dievo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą²².

Jei turime mylėti ir savo priešus, – galvoju apie tuos, kurie mus laiko savo priešais, nes aš nesu niekieno priešas, – tai dar stipriau turime mylėti tuos, kurie yra tik atokiau nuo mūsų, tuos, kurie mums nelabai patinka, tuos, kurių kitoniška kalba, kurie yra kitokios kultūros ar skirtingai ugdyti negu mes.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Meilės praktika

Gerokai naivu įsivaizduoti, kad krikščioniškos meilės reikalavimai lengvai įvykdomi! Tai matyti ir iš santykių tarp žmonių, ir, deja, Bažnyčios aplinkoje. Jei meilė mums nelieptų tylėti, kiekvienas iš mūsų galėtume daug ką papasakoti apie žmonių nesutarimus, puolimus, neteisingumą, apkalbas, intrigas. Visus tuos dalykus matydami, turime pamėginti juos pataisyti, stengtis patys nieko neįžeisti, su niekuo šiurkščiai nesielgti, nežeminti to, kurį įspėjame.

Tai nėra nauja. Vos keliems metams praslinkus po Jėzaus Kristaus dangun žengimo, kai dar beveik visi apaštalai keliavo iš vienos vietovės į kitą, kai dar buvo neišblėsęs nepaprastas tikėjimo ir vilties uolumas, vis dėlto daugelis ėmė klysti iš kelio, nesilaikyti Mokytojo meilės įstatymo.

Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, – rašo šv. Paulius korintiečiams, – argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas : „Aš – Apolo“, – argi nesate vien žmogiški?²⁷, ar tai nėra elgesys žmonių, kurie nesupranta, kad Kristus atėjo panaikinti šio pasidalijimo? Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta²⁸.

Apaštalas neatmeta įvairovės: kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią²⁹. Bet šie skirtumai turi tarnauti Bažnyčios gerovei. Aš dabar jaučiuosi paskatintas prašyti Viešpaties – prisijunkite prie mano maldos ir jūs, jei norite, – jog neleistų, kad meilės trūkumas nevirstų raugėmis Jo tikinčiųjų sielose. Meilė yra krikščionių apaštalavimo druska; jeigu ji praranda skonį, kaip mes galėtume drąsiai stoti prieš pasaulį ir iškėlę galvą sakyti: čia yra Kristus?

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.

Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje³⁷.

Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti³⁸. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno³⁹, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.