Punktų sąrašas

Laisvės prasmė

Mes niekada deramai nesuvoksime, kas yra toji Jėzaus Kristaus laisvė, didelė, begalinė, kaip ir Jo meilė. Bet neįkainojamas kilnios kruvinos Jo aukos lobis verčia mus mąstyti: kodėl, Viešpatie, Tu duodi man šią dovaną sekti Tavo pėdomis, bet ir leidi Tave įžeisti? Taip mes išmokstame skirti tinkamą naudojimąsi laisve, kai ji padeda siekti gėrio, nuo piktnaudžiavimo laisve, kai žmogus užmiršta Meilę ir nuo jos nutolsta. Asmeninė laisvė, kurią aš ginu ir nuolat ginsiu iš visų jėgų, mane skatina su visišku pasitikėjimu, suvokiant savo silpnumą, klausti: Viešpatie, ko tikiesi iš manęs, kad savo noru tai atlikčiau?

Pats Kristus mums atsako: veritas liberabit vos¹³, tiesa padarys jus laisvus. Kokia yra toji tiesa, kuri visą mūsų gyvenimą ženklina laisvės kelio pradžią ir pabaigą? Aš jums trumpai ją nusakysiu, su džiaugsmu ir tikrumu, kurį teikia ryšys tarp Dievo ir Jo kūrinių: mes – Dievo rankų kūriniai, mes – Švenčiausiosios Trejybės meilės objektas, mes – tokio Tėvo vaikai! Prašau savo Viešpatį, kad padėtų tai įsisąmoninti ir diena iš dienos tuo gėrėtis: taip elgsimės kaip laisvi žmonės. Nepamirškite – tas, kuris nežino esąs Dievo vaikas, nesuvokia didžiausios tiesos, ir jo poelgiams trūksta savitvardos ir stiprybės žmogaus, mylinčio Viešpatį labiau už viską.

Patikėkite, laimėti dangų turime stengtis niekieno neverčiami, tvirtai apsisprendę. Bet vien laisvės nepakanka, reikia kryptingumo, reikia vadovo. Siela negali būti be vadovo; todėl ji ir buvo atpirkta: kad Kristus, „kurio jungas yra švelnus ir našta lengva“ (Mt 11,30), jai vadovautų, o ne velnias, kurio karalystė yra šlykšti¹⁴.

Nesileiskite suklaidinami tų, kurie nykiai šūkauja: laisvė! laisvė! Dažnai už šio rėkavimo slypi tragiška vergovė: nes klaidingas pasirinkimas neišlaisvina; išlaisvina tik Kristus¹⁵, nes jis yra vienintelis Kelias, Tiesa ir Gyvenimas¹⁶.

Apsisprendimo laisvė

Per savo kunigystės metus nesilioviau pamokslavęs – tikriau, šaukęs apie savo meilę asmens laisvei, ir kai kuriuose veiduose mačiau nepasitikėjimo išraišką, tarsi jie bijotų, kad laisvės gynimas gali kelti pavojų tikėjimui. Tegul šie bailiai nusiramina. Tik klaidinga laisvės samprata prieštarauja tikėjimui. Laisvė, neturinti jokio tikslo, jokio aiškaus pavidalo, jokio įstatymo, jokios atsakomybės, yra apibrėžiama vienu žodžiu – palaidumas. Deja, kai kurie šitokią laisvę gina; būtent šios pretenzijos ir kėsinasi į tikėjimą.

Todėl netikslu kalbėti apie sąžinės laisvę, nes tai, kad žmogus atstumia Dievą, tampa tarsi moraliai teigiamu dalyku. Jau minėjome, kad galime priešintis išganomiesiems Viešpaties sumanymams; mes galime tai daryti, bet neprivalome. Ir jei kas nors sąmoningai tai darytų, jis nusidėtų, nes pažeistų pirmąjį ir pagrindinį įstatymą: mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi³².

Aš iš visų jėgų ginu apsisprendimo laisvę³³, nes niekas negali trukdyti Dievo kūriniui šlovinti savo Kūrėją. Reikia gerbti teisėtą tiesos troškulį: žmogaus pareiga – ieškoti Viešpaties, Jį pažinti, garbinti, bet niekas žemėje negali priversti atlikti apeigas tikėjimo, kurio žmogus neturi, taip pat, kaip ir niekas neturi teisės pakenkti tikėjimui, kurį gavo iš Dievo.

Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, kad ir kokie būtų padariniai: ir tie, kurieneatsisakė gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie nusikalto, – į amžinąją ugnį³⁴. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra norėta blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis tvirtinimas toks akivaizdus, kad vienodai suprantamas ir negausiam būriui išminčių ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule³⁵.

Vėl kreipiu dėkingumo kupiną širdį savo Dievo, savo Viešpaties link, nes niekas Jam netrukdė mus sukurti nepriekaištingus, apdovanotus nenugalimu gėrio polinkiu; bet Jis nusprendė, kad Jotarnai būtų geresni, jeigu jie jam tarnautų laisvai³⁶. Kokia didinga mūsų Tėvo meilė ir gailestingumas! Suvokęs Jo dieviškas paikystes savo vaikų atžvilgiu, norėčiau turėti tūkstantį ir dar daugiau burnų, tiek pat širdžių, kad galėčiau gyventi nuolat šlovindamas Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią. Žinokite, kad Visagaliui, Tam, kuris savo Apvaizda valdo Visatą, nereikia vergų; Jam mielesni laisvi vaikai. Nors mes gimėme proni ad peccatum, linkę į nuodėmę dėl pirmosios poros nuopuolio, Jis kiekvienam iš mūsų įžiebė savo beribės išminties kibirkštėlę, potraukį gėriui, begalinės ramybės troškulį. Jis leidžia mums suprasti, kad mes pasiekiame tiesą, palaimą ir laisvę tada, kai stengiamės savo sieloje sudaiginti šią amžinojo gyvenimo sėklą.

Kūriniui suteikta galia atsakyti Dievui ne, atstumti šį naujos ir galutinės laimės principą. Bet taip darydamas, jis paliauja buvęs sūnumi ir virsta vergu. Kiekvienas kūrinys paklūsta savo prigimčiai; todėl, kai kuris nors nori ko nors keisto, jis elgiasi ne pagal savo prigimtį, bet pasiduoda įtakai; o tai jau keliaklupsčiavimas. Žmogus yra protingas iš prigimties. Kai jis elgiasi protingai, jis veikia savo paties nuožiūra, paklusdamas savo esybei, ir tai yra laisvės požymis. Kai jis nusideda – nesivadovauja protu; jis leidžiasi kito vedamas. Štai kodėl kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8,34)³⁷.

Juk labai akivaizdu, ir mes tai dažnai pastebime savo aplinkoje bei įsižiūrėję į save pačius, kad joks žmogus neišvengia tam tikros vergovės. Vieni sukniumba prieš pinigus, kiti garbina valdžią, dar kiti – tariamą skepticizmo ramybę, o kai kuriems aukso veršiu tampa gašlumas. Tas pats nutinka ir su kilniais dalykais. Mes galime pasiaukoti pareigai, didesniam ar menkesniam sumanymui, moksliniam, meniniam, literatūriniam, dvasiniam darbui. Į tai dėdamas visas pastangas, visa galva pasinėręs į savo darbą, žmogus tarsi patenka į vergiją ir, džiaugsmingai aukodamasis siekia savo triūso galutinio tikslo.

Vis tiek vergaujame, nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame tai, ar ne, nes tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, ir nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu, kaip ir kiti, bet, būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir ramiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios³⁸.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko³⁹. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi⁴⁰. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės, jog galime žingsniuoti laisvai.

Laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės⁴¹.

Mūsų pareiga ginti visų žmonių asmeninę laisvę, nes Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi³⁰; jei nevykdysime šios pareigos, kokią teisę turėsim reikalauti laisvės sau? Taip pat turime skleisti tiesą, nes veritas liberabit vos³¹, tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais. Turime ginti kiekvieno žmogaus teisę egzistuoti, teisę dirbti ir ilsėtis, turėti pakankamai būtiniausių dalykų, kad būtų galima oriai gyventi, sukurti šeimą, susilaukti vaikų santuokoje ir juos užauginti, ramiai išgyventi ligų ir senatvės metą, siekti kultūros, įstatymo leidžiamais tikslais burtis į asociacijas su kitais piliečiais, o svarbiausia – pažinti ir nevaržomai mylėti Dievą, nes švari sąžinė visur, kiekviename dalyke atras Kūrėjo pėdsaką.

Kaip tik todėl būtina nuolatos kartoti – ir čia aš nepolitikuoju, tik skelbiu Bažnyčios doktriną, – jog marksizmas yra nesuderinamas su Kristaus tikėjimu. Ar gali būti kas priešiškesnio tikėjimui už sistemą, kuri visokiais būdais siekia iš žmogaus sielos išrauti mylinčio Dievo buvimą? Šaukite kuo garsiau, kad jūsų balsas būtų aiškiai girdimas: mums visiškai nereikalingas marksizmas teisingumui įgyvendinti. Priešingai, ši didžiulė klaida, besiremianti grynai materialistiniais, ramybės ir taikos Dievą neigiančiais sprendimais, tik trukdo siekti laimės ir žmonių santarvės. Krikščionybėje randame tikrąją šviesą, kuri visados duoda atsakymą į visus iškilusius klausimus: užtat nuoširdžiai stenkitės būti tikrais katalikais, non verbo neque lingua, sed opere et veritate³², mylėkite ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Nieko nesibaimindami kartokite tai kiekviena proga, o jei reikia, ir patys tų progų ieškokite.