Punktų sąrašas

Širdies išmintis

Patarlių knygoje parašyta: Kas yra išmintingos širdies, laikomas protingu žmogumi¹¹. Išmintingumo nepainiokime su bailumu ar drąsos stoka. Išmintingumas pasireiškia įpročiu, skatinančiu deramai elgtis: aiškiai užsibrėžti tikslą ir ieškoti tinkamiausių priemonių jam pasiekti.

Tačiau išmintingumas nėra aukščiausia vertybė. Visada turime klausti savęs: kam jo reikia? Juk esama ir netikro išmintingumo – jį veikiau turėtume vadinti gudrybe, kurią egoizmas pasitelkia kaip priemonę slaptiems kėslams pasiekti. Tada mūsų išmintingas įžvalgumas tik pablogina padėtį ir mums nupelno priekaištą iš šv. Augustino pamokslo: ar tu nori palenkti Dievo širdį, kuri visuomet yra garbinga, kad prisitaikytų prie tavo ištvirkimo?¹² Tai tariamas išmintingumas to, kuris mano, kad jam pateisinti užtenka jo vieno jėgų. Nelaikykite savęs išmintingais¹³, – sako šv. Paulius, – juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę¹⁴.

Tokia širdies išmintis, toks išmintingumas niekada nepavirs „kūniškuoju“ išmintingumu, apie kurį kalba šv. Paulius¹⁶: išmintingumu žmonių, kurie yra protingi, bet nepasitelkia proto, kad surastų ir pamiltų Viešpatį. Tikrasis išmintingumas atidus Dievo paskatoms, į kurias atidžiai įsiklausydama siela gauna išganymo pažadus: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams¹⁷.

Širdies išmintis padeda susivokti, vadovauja daugeliui kitų dorybių. Išmintingumas daro žmogų drąsų, bet atmeta beprasmę riziką; jis neatpalaiduoja nuo pastangų, būtinų norint gyventi pagal dieviškąjį planą. Išmintingojo susivaldymas nėra nei nejautrumas, nei mizantropija, jo teisingumas nėra kietas griežtumas, jo kantrybė nėra vergiškumas.

Jei krikščionis siekia šių dorybių, jo siela atsiveria Šventosios Dvasios malonei, ir gerosios jo savybės stiprėja Šventajai Dvasiai bylojant į jo sielą. Trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – švelnusis sielos šeimininkas²⁵ – apdovanoja savo dovanomis: išmintimi, supratimu, žinojimu, patarimu, maldingumu, tvirtumu ir Dievo baime²⁶.

Tada patiriame džiaugsmą ir ramybę²⁷ – linksmą ramybę, vidinį džiugesį, kartu su žmogiškąja džiaugsmo dorybe. Kai manome, jog viskas aplinkui griūva, išties negriūva niekas, nes Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė²⁸. Jei Dievas gyvena mūsų sielose, visa kita, kad ir kaip svarbu atrodytų, tėra atsitiktina, laikina; o su Dievu mes esame amžini.

Šventosios Dvasios maldingumo dovana padeda mums suvokti, kad esame Dievo vaikai. O Dievo vaikams nedera liūdėti. Liūdesys yra egoizmo apraiška; jei norime gyventi Viešpačiui, mums netrūks džiaugsmo, nors ir matysime savo klaidas, menkumą. Džiaugsmas persmelkia mūsų maldos gyvenimą, ir mums nelieka nieko kito, kaip dainuoti, nes mes mylime, o įsimylėjėliai mėgsta dainuoti.

Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens³⁰, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą³¹. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą!³²

Su šventaisiais Angelais Sargais

Prašau Viešpatį, kad niekada nenutoltume nuo dieviškojo Keliautojo, kol esame šioje žemėje. Todėl turime artimiau susidraugauti su Angelais Sargais. Mums visiems labai reikia draugijos, dangaus ir žemės draugijos. Melskitės šventiesiems Angelams! Draugystė yra ir labai žmogiška, ir labai dieviška. Kaip mūsų gyvenimas, kuris yra dieviškas ir kartu žmogiškas. Ar prisimenate, ką sako Viešpats: Jau nebevadinu jūsų tarnais... Jus aš draugais vadinu⁴⁶? Jis mus moko pasitikėti Dievo draugais, jau esančiais danguje, ir žmonėmis, gyvenančiais su mumis, ir tais, kurie atrodo nutolę nuo Viešpaties, kad juos patrauktume į tikrąjį kelią.

Baigsiu kartodamas tai, ką šv. Paulius sakė kolosiečiams: nesiliaujame už jus meldę ir prašę, kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu⁴⁷. Išmintimi, kurios teikia malda, kontempliacija, Šventosios Dvasios veikimas sieloje.

Kad elgtumėtės, kaip verti Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu, kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.⁴⁸