Punktų sąrašas

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto⁷, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių⁸. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“.

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Raugas ir maišymas

Mes norime sekti Viešpačiu ir trokštame skleisti Jo Žodį. Žmogiška ir logiška klausti savęs: kas mes esame tokiai daugybei žmonių? Nors mūsų būtų milijonai, lyginant su žemės gyventojų skaičiumi, esame tik saujelė. Prisimindami apaštalo žodžius: Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą?⁶, turėtume save laikyti tuo trupučiu raugo, paruošto ir pasiruošusio daryti gera visai žmonijai. Turime išmokti būti šiuo raugu, kad pakeistume ir paveiktume minią.

Ar raugas iš esmės kuo geresnis už minklę? Ne. Bet raugas yra priemonė minklei paruošti ir paversti ją valgomu ir sveiku maistu.

Trumpai aptarkime raugo poveikį kepant duoną, pagrindinį, paprastą, visiems prieinamą maistą. Daug kur – galbūt esate ir matę – duonos, to nuostabaus gardumyno, kepimas yra tikra apeiga.

Pirmiausia pasirenkami geri miltai, jei įmanoma, aukščiausios rūšies. Tešla ilgai ir kantriai minkoma duonkubilyje, kad išsimaišytų raugas. Paskui šiek tiek palaikoma – tai būtina sąlyga, kad raugas iškeltų tešlą.

Tuo metu krosnyje, iškurentoje malkomis, jau liepsnoja ugnis. Ir karštis paverčia tešlą šviežia, minkšta, puikia duona – tai būtų neįmanoma be raugo, bent truputėlio raugo, kuris ištirpo, nepastebimai išnykdamas minklėje.

Apmąstę šiuos šv. Pauliaus žodžius dvasinėje plotmėje, suprastume, kad nėra kito kelio, kaip tik darbuotis, tarnauti visų sielų labui. Antraip elgtumės egoistiškai. Nuolankiai žvelgdami į savo gyvenimą, nesunkiai pamatysime, kad, be tikėjimo malonės, Viešpats mus dar apdovanojo gabumais ir geromis savybėmis. Tarp mūsų nėra nė vieno tokio paties: mus, savo vaikus, Tėvas sukūrė po vieną, padalindamas įvairiausių gėrybių. Šiais savo gabumais ir gerosiomis savybėmis turime tarnauti visų labui: panaudokime šias Dievo dovanas kaip įrankius, padedančius kitiems atrasti Kristų.

Tačiau dėl to nevalia didžiuotis savo, krikščionių, padėtimi. Jei raugas nerūgsta, jis genda. Jis gali išnykti pakėlęs tešlą, bet gali ir tuščiai susieikvoti. Mes nedarome jokios paslaugos Viešpačiui Dievui, mokydami kitus Jį pažinti: Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, pagal Jėzaus Kristaus įsakymą; ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!⁷

Stebuklai kartosis

Jei mes nuolatos kovosime, siekdami šventumo kasdieniame gyvenime, kiekvienas pagal savo padėtį, užimamą pasaulyje, ir savo profesinėje veikloje, drįstu tvirtinti, kad Viešpats pavers mus įrankiais, gebančiais daryti, jei reikės, nepaprastus stebuklus. Mes grąžinsime šviesą akliesiems. Kiekvienas galėtų papasakoti daugybę pavyzdžių, kaip beveik nuo gimimo aklas praregi – išvysta Kristaus šviesos spindesį. Kitas buvo kurčias, dar kitas – nebylys, jie negalėjo girdėti, ar ištarti žodžio kaip Dievo vaikai… Išsigrynino jų pojūčiai – jie jau girdi ir kalba kaip žmonės, o ne kaip gyvuliai. In nomine Iesu!¹⁷ Jėzaus vardu apaštalai grąžina gebėjimą vaikščioti luošiui, negalėjusiam daryti nieko naudingo, ir – tinginiui, kuris žinojo, kokios jo pareigos, bet jų nevykdė… Viešpaties vardu, surge et ambula!¹⁸ – kelkis ir vaikščiok!

Dar kitas, miręs, jau atsiduodantis lavonu, išgirdo Dievo balsą, kaip tada, per Najino našlės sūnaus stebuklą: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“¹⁹ Mes darysime stebuklus kaip Jėzus, kaip pirmieji apaštalai. Šiuos stebuklus galbūt jau patyrėm – tu ir aš : gal mes buvome akli ar kurti, ar luoši, arba dvokėme kaip numirėliai, o Viešpaties žodis mus prikėlė iš mūsų sugniužimo. Jei mylime Kristų, nuoširdžiai Juo sekame, jei tik Jo, o ne savęs ieškome, Jo vardu galėsime kitiems perduoti tai, ką dovanai patys esame gavę.

Kurstomas tokio atsidavimo, apaštališkas uolumas kasdien stiprėja ir uždega kitus, nes gėris linkęs sklisti. Mūsų varginga prigimtis, pajutusi Dievo artumą, suliepsnoja kaštu troškimu visame pasaulyje skleisti džiaugsmą ir ramybę, viską palaistyti atperkančiaisiais vandenimis, trykštančiais iš perverto Kristaus Šono³⁹, visus darbus pradėti ir baigti iš Meilės.

Pirma kalbėjau jums apie skausmus, kančias ir ašaras. Ir neprieštarauju sau teigdamas, jog mokinys, su meile ieškantis Mokytojo, liūdesį, vargus, sielvartą išgyvena kitaip: viskas atlėgsta kai tik iš tikrųjų priimame Dievo valią ir kai su džiaugsmu, kaip ištikimi vaikai, vykdome Jo planus, net jei atrodo, kad nebeištversime, kad kančia nepakeliama.