Punktų sąrašas

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Nieko tokio, jei ir suklumpame, nes iš suklupus patirto skausmo pasisemiame tvirtybės, padedančios mums vėl pakilti ir skatinančios drąsiai tęsti kelionę. Nepamirškite, kad šventasis ne tas, kuris niekada neparpuola, bet tas, kuris visada nuolankiai ir su šventu atkaklumu keliasi. Patarlių knygoje rašoma, kad teisusis parpuola septynis kartus per dieną¹⁰, taigi tu ir aš, vargšės būtybės, neturime nei stebėtis, nei nusiminti dėl savo silpnybių, suklupimų. Žengsime pirmyn, jei ieškosime stiprybės Tame, kuris mums pažadėjo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!¹¹ Ačiū, Viešpatie, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹², nes Tu, ir tik Tu, mano Dieve, visada buvai mano stiprybė, mano prieglobstis, mano parama.

Būk nuolankus, jei iš tikrųjų nori, kad tavo vidinis gyvenimas tobulėtų. Nuolat pasitikėdamas prašyk pagalbos Viešpatį ir Jo palaimintąją Motiną, kuri yra ir tavo motina. Kad ir kiek skaudėtų žaizda, dar neužsivėrusi po paskutinio tavo suklupimo, vėl ramiai apkabink kryžių ir tark: Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu, kad nesustočiau, ištikimai atsiliepsiu į Tavo kvietimus, nebijodamas skardžių nei kasdienio darbo tariamos monotonijos, nei dagių, nei kelio žvirgždo. Aš tvirtai tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės ir kelio gale rasiu amžinąją laimę, džiaugsmą ir meilę.

O paskui to paties sapno metu rašytojas išvydo trečiąjį kelią: siaurą, duobėtą ir skardingą kaip antrasis. Keletas žmonių, nors patirdami daugybę išmėginimų, žengė juo oriai ir didingai. Tačiau jie prieidavo tą pačią baisią bedugnę, į kurią vedė pirmasis takelis. Šis kelias buvo veidmainių, tų, kuriems stinga grynos intencijos, tų, kurie apsimestinai uolūs, tų, kurie gadina dieviškuosius darbus, paversdami juos žemiškojo egoizmo ir savimeilės išraiška. Kaip kvaila įsitraukti į sunkų darbą, siekiant sužavėti kitus; didelėmis pastangomis laikytis Dievo įsakymų, trokštant žemiškojo atpildo. Tasai, kuris nori išpešti naudos iš dorybių, yra panašus į blogą verteivą, brangų daiktą parduodantį už kelis skatikus: užuot laimėjęs dangų, jis pasitenkino trumpalaikiu pagyrimu… Štai kodėl sakoma, kad veidmainių viltys tarsi voratinklis: reikia tiek daug pastangų jam išausti, o mirties vėjas vienu pūstelėjimu jį nusineša¹³.

Silpnybė ir atleidimas

Viešpats taip priartėjo prie savo kūrinių, kad mūsų visų širdyje glūdi aukštumų ilgesys, troškimas kilti labai aukštai, daryti gera. Aš skatinu tavyje šiuos siekius, nes noriu, kad įtikėtum pažadu, kurį Jis įdėjo į tavo sielą. Jei tu leisi Jam veikti, – ten, kur esi – būsi naudingas ir labai veiksmingas įrankis. Bailiai neišsisukinėk nuo pasitikėjimo, kurį Viešpats sudėjo į tave, ir dėl pasipūtimo naiviai nesumenkink sunkumų, iškilsiančių tavo, krikščionio, kelyje.

Nesistebėkime. Savo viduje kaip puolusios mūsų prigimties vaisių nešiojamės priešiškumo, priešinimosi malonei pradą – tai gimtosios nuodėmės žaizdos, kurias mūsų nuodėmės vis aštrina. Vadinasi, turime ryžtis kopti aukštyn, imtis dieviškų ir žmogiškų kasdienių darbų, visados vedančių į Dievo Meilę; nuolankiai, atgailaujančia širdimi, pasitikėdami Dievo pagalba ir nuoširdžiai stengdamiesi, tarsi viskas priklausytų tik nuo mūsų pačių.

Tol, kol kovosi, – o kova truks iki pat mirties, – atmink, kad gali išvysti grėsmingai prieš tave kylančius išorės ir vidaus priešus. Be to, tarsi tai būtų dar nepakankamai didelė našta, tavo mintyse ne kartą pabus ankstesnės tavo klaidos, daugybė klaidų. Dievo vardu tau sakau: nenusimink. Jei taip atsitiktų, – nors nebūtinai taip turi atsitikti ir ne dažnai, – paversk tai dingstimi labiau vienytis su Viešpačiu, kuris pasirinko tave savo vaiku ir tavęs neapleis. Jis leidžia šį išbandymą, kad tu labiau Jį mylėtum ir kuo aiškiau pamatytum nuolatinę Jo globą, Jo Meilę.

Prašau – būkite drąsūs. Kristus, atleidęs ant Kryžiaus, toliau teikia mums savo atleidimą Atgailos Sakramentu, ir mes nuolat turimeUžtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio¹⁸, idant pasiektume Pergalę.

Kad ir kas atsitiktų, pirmyn! Įsikibk stipriai į Viešpaties ranką ir suprask, jog Dievas niekada nepralaimi. Jei dėl kokios nors priežasties nuo Jo atitolsti, nuolankiai pradėk iš naujo, būk sūnumi palaidūnu kasdien ir netgi keletą kartų per dieną. Tau reikia savo atgailaujančią širdį gydyti išpažintimi, kuri yra tikras Dievo Meilės stebuklas. Viešpats numazgoja tavo sielą šiuo nuostabiu sakramentu; Jis pripildo tave džiaugsmo ir stiprybės, idant nenusilptum savo kovoje ir nuolatos grįžtum prie Dievo, kad ir kaip tau viskas atrodytų beviltiška. Be to, Dievo Motina, kuri yra ir mūsų Motina, su tikra motiniška meile globoja, remia tave kelyje.

Stenkitės kuo dažniau pasijusti tarp Naujojo Testamento veikėjų. Gėrėkitės tomis jaudinančiomis scenomis, kuriose Mokytojas atsiskleidžia ir kaip Dievas, ir kaip žmogus, kur Jis vaizdžiai, taip pat kaip žmogus ir Dievas, pasakoja didingą atleidimo istoriją, – neblėstančios Meilės savo vaikams istoriją. Šiuos dangaus atbalsius ir dabar girdime visada šiuolaikiškai bylojančioje Evangelijoje: jaučiame, matome, net galėtume sakyti liečiame dieviškąją globą, – parama tuo tvirtesnė, kuo labiau žengiame į priekį, nepaisydami klaidų, ir vėl pradedame iš naujo. Visa tai yra vidinis gyvenimas, gyvenamas viliantis Dievu.

Nesistengdami įveikti vidinių ir išorinių kliūčių, pergalės mes nepasieksime. Ir kas stoja į rungtynes, nepelnys vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles²¹, o kiekviena tikra kova pagaltaisykles reikalauja varžovo. Taigi jei nėra varžovo, nebus vainiko; nes negali būti nugalėtojo be pralaimėtojo²².

Prieštaravimai neturi atimti iš mūsų drąsos, tai paskata mums augti kaip krikščionims: kovodami tampame šventesni, o mūsų apaštalavimo darbas – išties veiksmingesnis. Apmąstykime, kaip Jėzus Kristus – Alyvų sode ir vėliau, ant Kryžiaus, kęsdamas vienatvę ir patyčias, – priima ir myli Tėvo Valią, nors jaučia baisią Kančios naštą. Turime įsitikinti, kad norėdami sekti Kristumi ir tapti gerais Jo mokiniais, turime paklausyti Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.²³ Štai kodėl mielai prašau Jėzų: Viešpatie, nė vienos dienos be Kryžiaus! Taigi su dieviškos malonės pagalba mūsų charakteris užsigrūdins, nors ir būdami menki, mes būsime atrama mūsų Dievui.

Suprask: jei į sieną kaldamas vinį nepajustum jokio pasipriešinimo, ką galėtum ten pakabinti? Jei neužsigrūdinsime su Dievo pagalba per auką, mes niekada netapsime Viešpaties įrankiais. Priešingai, jei dėl Dievo meilės ryžomės džiaugsmingai pasinaudoti prieštaravimais, iškilus kliūtims ar nemalonumams, kai sunku ir nepatogu, kartu su apaštalais Jokūbu ir Jonu galėsime sušukti: Galime!²⁴

Taip daro mūsų Dievas. Kai grįžta sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, o baisiausia – užmiršęs tėvą, tasai sako: Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės!³³ Mūsų Tėvas – Dievas, kai sugrįžtame pas Jį atgailaudami, turtais paverčia mūsų skurdą, mūsų menkumą – jėga. Ką Jis ketina mums duoti, jei nuo Jo nepasitraukiame, jei kasdien Jį aplankome, jei kalbame švelniais žodžiais, kuriuos patvirtiname darbais, jei visko prašome, pasitikėdami Jo visagalybe ir gailestingumu? Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.