Punktų sąrašas

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis¹⁰;Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹¹, kaip liepia Dievo įsakymas: mylėk, atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas.

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.