Punktų sąrašas

Dievas nori, kad būtume šventi

Mes, jūs ir aš, priklausome Kristaus šeimai, nes Jis išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais savo malonės kilnumo šlovei⁵. Tai, kad Viešpats nepelnytai išsirinko mus, kelia mums labai aiškų tikslą – siekti asmeninio šventumo, kaip primygtinai kartoja šv. Paulius: haec est voluntas Dei: sanctificatio vestra⁶, tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Todėl neužmirškime: tam ir esame Mokytojo avidėje, kad pasiektume šią aukštumą.

Gal pamanysite, jog kalbu tik būreliui išrinktųjų. Neapgaudinėkite savęs iš bailumo ar dėl patogumo. Neatidėliodami atsiliepkite į dieviškąjį raginimą tapti kitu Kristumi: ipse Christus, pačiu Kristumi, žodžiu elgtis taip, kad mūsų elgesys derėtų su tikėjimo normomis. Šventumas, kurio turime siekti, – ne antrarūšis šventumas. Beje, tokio net nėra. Pagrindinis dalykas, kurio iš mūsų reikalaujama ir kuris būdingas mūsų prigimčiai, – meilė, nes meilė... yra tobulumo raištis¹⁰;Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu¹¹, kaip liepia Dievo įsakymas: mylėk, atiduodamas visą save. Tai ir yra šventumas.

Iki širdies gelmių mus jaudina šv. Pauliaus žodžiai: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas¹. Šiandien dar kartą aš keliu šį tikslą sau, ir primenu jums bei visai žmonijai: tai Dievo valia, kad būtume šventi.

Asmeninis šventumas yra būtinas, kad sieloms teiktume tikrąją ramybę, kad pakeistume žemę, ieškotume mūsų Viešpaties Dievo pasaulyje ir pasaulio dalykuose. Kai kalbuosi su daugelio šalių ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, dažnai esu klausiamas: „Ką galite patarti sutuoktiniams? Laukų darbininkams? Našlėms? Jaunimui?“

Kaskart atsakau, jog turiu tik vieną „receptą“. Ir dažniausiai pabrėžiu, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus skelbė gerąją naujieną visiems be išimties. Taigi vienintelis patarimas toks pat visiems: Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą². Jis kiekvieną šaukia į šventumą ir kiekvieno prašo meilės: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusiųjų, sveikų ir ligonių, išsilavinusių ir neraštingų, nesvarbu, kur jie dirba ar gyvena. Tėra vienintelis būdas vis labiau pažinti ir pasitikėti Dievu: bendrauti su Juo malda, kalbėtis, rodyti Jam nuoširdžią savo meilę.

Kasdienis gyvenimas

Dar kartą pabrėžiu, – krikščioniškasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbu, nėra kuo nors ypatingas. Tegul kiekvienas iš mūsų pamąsto, ką Dievas jam padarė, ir kaip jis į tai atsiliepė. Jei drąsiai ir rimtai apsvarstysime savo elgesį, suprasime, ko mums dar trūksta. Vakar mane labai sujaudino pasakojimas apie vieną japonų katechumeną, kuris mokė katekizmo dar nepažįstančius Kristaus. Ir man buvo gėda. Mums reikia daugiau tikėjimo, daug daugiau tikėjimo! Ne tik tikėjimo, bet ir kontempliacijos.

Susikaupę įsiklausykite į dieviškąjį pamokymą, kuris pripildo sielą ir nerimo, ir tarsi medus saldumo: redemi te, et vocavi te nomine tuo: meus es tu⁴⁰. Aš atpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Nesisavinkime iš Dievo to, kas Jam priklauso. Iš Dievo, kuris mus taip mylėjo, kad netgi numirė dėl mūsų, kuris prieš pasaulio sukūrimą iš visos amžinybės pasirinko mus, kad būtume šventi Jo akivaizdoje⁴¹, Dievo, kuris mums nuolat teikia progų apsivalyti ir Jam save atiduoti.

O jeigu dar kirba kokia abejonė, iš Jo lūpų išgirstame kitą argumentą: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų⁴², kontempliatyvių sielų darbo vaisiai.

Taigi mums reikia tikėjimo, antgamtinio tikėjimo. Kai tikėjimas susilpnėja, žmogui ima rodytis, kad Dievas toli, kad per mažai rūpinasi savo vaikais. Ir religija jam tarsi kažkoks priedas, tarsi šiaudas, kurio stveriesi, kai nėra kitokios išeities, kai nesuprasdamas dėl ko laukia didingų apsireiškimų, stebuklingų įvykių. O kai žmogaus siela gyvena tikėjimu, žmogus suvokia, kad krikščionio kelias netolina jo nuo kasdienio, įprasto gyvenimo. Ir kad didelis šventumas, kurio Dievas mūsų prašo siekti, slypi mažuose kasdieniuose dalykuose, čia ir dabar.