Punktų sąrašas

Iš atminties nedyla diena, kai labai seniai, eidamas pasimelsti į Valensijos katedrą, atsidūriau prie garbingojo Ridauros kapo. Man papasakojo, kad paklaustas, kiek jam metų, šis tada jau labai senas kunigas tvirtai valensiečių tarme atsakydavo: „Poquets“ – „Visai nedaug! Tik tiek, kiek jų praleidau tarnaudamas Dievui“. Daugelis jūsų nesunkiai galėtų suskaičiuoti metus, prabėgusius nuo tada, kai ryžotės bendrauti su mūsų Viešpačiu, tarnauti jam pasaulyje, savo aplinkoje, dirbdami savo darbą ar atlikdami savo pareigas. Bet tai tik nereikšminga smulkmena. Užtat labai svarbu, kad lyg ugnimi išdegintume sielose vieną tiesą: Kristus visus žmones be išimties kviečia į šventumą, ir todėl kiekvienas iš mūsų turi tobulinti savo vidinį gyvenimą ir kasdien ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Ir ne bet kaip, ne vidutiniškai. Ir net ne labai gerai. Bet turime didvyriškai stengtis, stengtis pačia tikriausia šio žodžio reikšme.

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto⁷, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių⁸. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“.

Žinoma, aš kalbu apie didingą ir sunkiai pasiekiamą tikslą. Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiant Dievo malonei, visa esybe į ją atsakydamas. Visa, kas vystosi, prasideda nuo mažų dalykų, – taip kalbėdamas apie vienybę su Dievu sako vienas pirmųjų amžių krikščionių rašytojų, – jie tampa nuolatiniu mūsų penu, kuris mums padeda augti ir vis tobulėti¹². Todėl tau ir sakau: jei nori elgtis kaip tikras krikščionis (o aš žinau, jog esi tam pasirengęs, net jei dažnai ir sunku nugalėti save arba priversti vargšą kūną eiti pirmyn), turi labai rūpintis net mažmožiais, nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų.

Krikščioniškojo gyvenimo nuoseklumas

Man būna labai liūdna, kai sužinau, kad koks nors katalikas, Dievo vaikas, per krikštą pašauktas būti kitu Kristumi, ramina sąžinę formaliu pamaldumu, religingumu: meldžiasi retkarčiais, tik tada, kai tikisi kokios naudos, dalyvauja šv. Mišiose tik privalomų švenčių dienomis, ir dar ne visada, nors neužmiršta laiku nuraminti savo alkio, iškeičia tikėjimą į lėkštę lęšių, kad tik neprarastų savo padėties... O paskui toks žmogus nesivaržydamas arba net skandalingai dangstosi krikščionio etikete, norėdamas save išaukštinti. Ne! Nesitenkinkime etiketėmis. Noriu, kad būtumėte vientisi krikščionys – nuo galvos iki kojų, o kad tokie taptumėte, turite be kompromisų ieškoti tinkamo dvasinio peno.

Žinote iš savo patirties, ir, norėdamas jus apsaugoti nuo nusivylimo, dažnai jums kartojau, kad vidinis gyvenimas – kasdien pradėti ir vėl pradėti, ir širdyje, kaip ir aš, pripažįstate, jog turime nuolatos kovoti su savimi. Darydami sąžinės apyskaitą tikriausiai pastebėjote (ir man taip būna, – atleiskite, jog dažnai miniu save, bet, kalbėdamasis su jumis, mintyse tariuosi su Viešpačiu, ko reikia mano sielai), kad jus nuolat ištinka mažytės nesėkmės, ir kartais jums dingojasi, kad jos milžiniškos, nes akivaizdžiai atskleidžia meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, jautrumo stoką. Sužadinkite savyje troškimą pasitaisyti, nuoširdų gailestį, bet nepraraskite ramybės.

Gali būti, kad iš pat pradžių pakyla juodi daulkių debesys, o mūsų šventėjimo priešai, piktnaudžiaudami valdžia, griebdamiesi stiprios, gerai apgalvotos psichologinės prievartos, stengiasi absurdiška linkme pastūmėti netgi tuos, kurių elgesys buvo teisingesnis ir protingesnis. Jų balsas tarsi suskilusio, iš prasto metalo nulieto varpo skambesys, visai nepanašus į ganytojo švilpavimą. Jie iškreipia, paniekina kalbą, vieną didžiausių dovanų, kurią žmogus gavo iš Dievo, brangiausią dovaną, padedančią mums išsakyti nuoširdžią meilę ir draugystę Viešpačiui ir Jo kūriniams. Teisus buvo šv. Jokūbas, sakydamas apie liežuvį: tai nedorybės visetas¹¹. Liežuvis iš tikrųjų gali pridaryti daug blogybių: pastūmėja į melagystes, apkalbas, apgaules, įžeidimus, veidmainiškus šnabždesius, šmeižtą.