Punktų sąrašas

Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas… Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.¹² Mes visiškai priklausome Dievui kūnu ir siela, visu savo kūnu, pojūčiais ir galiomis. Melskitės su pasitikėjimu: Jėzau, saugok mūsų širdį! Didelę širdį, stiprią ir švelnią, karštą ir jautrią, sklidiną meilės Tau, kad tarnautume visoms sieloms.

Mūsų kūnas yra šventas, – Dievo šventovė, patikslina šv. Paulius. Šis apaštalo apibūdinimas man primena visuotinį kvietimą į šventumą; Mokytojas bylojo žmonėms: estote vos perfecti sicut et Pater vester caelestis perfectus est¹³ – būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Visų be jokio skirtumo Viešpats prašo atsiliepti į malonę. Kiekvieną pagal savo padėtį Jis reikalauja puoselėti dorybes, būdingas Dievo vaikams.

Štai todėl, primindamas jums, kad krikščionis turi būti tobulai skaistus, aš kreipiuosi į visus: nesusituokusius, kurie turi gyventi visiškai susilaikydami, ir sutuoktinius, kurie gyvena skaisčiai, atlikdami jiems prideramas pareigas.

Dievui padedant, skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta. Tai džiaugsmo kupinas teigimas: valingumas, savitvarda, pergalė prieš save patį, ne kūnas tai duoda, ne iš instinkto tai kyla, bet iš valios, ypač jeigu ji susivienija su Dievo valia. Kad būtume skaistūs – ne šiaip susitvardantys ir dori, turime protu tvardyti savo aistras kilniam tikslui – Meilės polėkiui.

Aš prilyginu šią dorybę sparnams, kurie mums leidžia paskleisti Dievo įsakymus ir mokymą po visą pasaulį ir nebijoti, kad būsime įklampinti. Šie sparnai – kaip ir sparnai didingų paukščių, pakylančių ten, kur nesiekia debesys, – yra sunkūs, net labai sunkūs, tačiau be jų būtų neįmanoma skraidyti. Įsidėkite tai į galvą ir būkite pasiryžę nepasiduoti, jei pajusite atsėlinant pagundą, kuri kužda jums, kad tyrumas – nepakeliama našta. Drąsos! Visados vis aukštyn į saulę siekiant Meilės.

Nešioti Dievą savo kūne

Man labai liūdna, jog kai kurie žmonės, net tokia daugybė jų, netyrumą pasirenka nuolatine savo mokymo tema. Taigi jie gauna, – šitai aš supratau stebėdamas daugybę sielų, – rezultatą, priešingą siekiamam tikslui, nes netyrumas yra lipnesnis už dervą, jis iškreipia sąmonę, įvaro kompleksus arba baimę, tarytum skaisti siela būtų nepasiekiamas tikslas. O mes, būdami kitokie, turime teigiamai kalbėti apie šventą tyrumą kukliais ir aiškiais žodžiais.

Svarstyti šią temą tolygu svarstyti apie Meilę. Aš ką tik jums atskleidžiau, kad mūsų Viešpaties švenčiausiasis Žmogiškumas man yra pagalba šioje srityje; kaip nuostabu: Dievas, kuris nusižemina taip, kad taptų žmogumi, ir nesijaučia pažemintas priimdamas kūną, tokį pat ribotą ir silpną kaip mūsiškis, – tik be nuodėmės – vien todėl, kad Jis mus beprotiškai myli. Nusižeminimas Jo nė kiek nemenkina; o mus jis pakylėja, sudievina mūsų kūną ir sielą. Į Jo Meilę atsakyti „taip“, atsakyti karšta, darnia, nesutepta meile – štai kas yra skaistybės dorybė.

Mes turime ir žodžiais, ir poelgiais šaukti visam pasauliui: nenuodykime savo širdies, nebūkime lyg vargšai gyvuliai, valdomi žemiausių instinktų. Krikščionis rašytojas apie tai kalba šitokiais žodžiais: Įsidėmėkite – kuo žmogaus širdis didesnė, tuo daugiau jis aprėpia dalykų. Išmatuokite šį dydį ne tiek fiziniais matais, kiek minties galia, gebančia pažinti daug tiesų. Stenkitės praskinti Viešpačiui kelią širdyje, nutiesti tiesų takelį, kad Žodis ir Dievo Išmintis jus pasiektų. Garbingu elgesiu, nepriekaištingais veiksmais paruoškite kelią Viešpačiui, išlyginkite takelį, kad Dievo Žodis atsivertų jums be kliūčių, atskleistų savo paslaptis ir atėjimą.¹⁴

Ir Šventasis Raštas mums primena, kad šis didingas pašventinimo darbas, paslaptingas ir nuostabus Šventosios Dvasios darbas, veikia sielą ir kūną. Jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? – sušunka apaštalas. – Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?.. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu.¹⁵

Kaip nugalėti

Pažiūrėkime, kokių priemonių turime imtis mes, krikščionys, kad nugalėtume grumdamiesi dėl skaistybės: ne kaip angelai, bet kaip vyrai ir moterys, sveiki ir stiprūs, kitaip tariant, normalūs žmonės! Aš iš visos širdies garbinu angelus, ir su šia Dievo armija mane sieja didelis pamaldumas, bet man nepatinka lygintis su jais, nes angelai yra kitokios prigimties nei mes, – šis lyginimas taptų painiavos šaltiniu.

Daug kur įsigalėjęs geidulingumas, kuris, susipynęs su doktrinine maišatimi, skatina pateisinti visus paklydimus ar bent rodyti didžiausią pakantumą visokiems nepadoriems papročiams.

Mes turime būti kiek galime tyresni ir gerbti savo kūną nesibaimindami, nes lytis yra šventas ir kilnus dalykas, ji dalyvauja Dievo kūrybinėje galioje; tam ir skirta yra santuoka. Tik taip jūs, tyri ir bebaimiai, savo elgesiu įrodysite, kad šventas tyrumas yra galimas ir grožio kupinas!

Pirmiausia stenkimės išgryninti savo sąžinę, kaip pridera dorai išugdytiems sąmoningiems žmonėms, kurie suvokia skirtumą tarp jautrios sąžinės, tikrosios Dievo malonės, ir skrupulingos sąžinės, kuri yra visai kas kita.

Rūpinkitės skaistybe ir puoselėkite kitas jai giminingas dorybes – kuklumą ir drovumą, kurios yra tartum jos apsauga. Kad būtumėte verti Dievo žvilgsnio, neišsižadėkite veiksmingų nuostatų, kaip antai uoliai sergėkite jausmus ir širdį; drąsa, – drąsa bijoti ir vengti progų pagundoms; dažnai priimkite sakramentus, ypač – sakramentinės išpažinties, visiškai pasikliaukite dvasiniu vadovavimu; atgailaukite; nuoširdžiai gailėkitės dėl savo klaidų ir atsiteiskite už jas. Ir visa tai turi būti persmelkta švelnaus pamaldumo mūsų Motinai, kad Ji iš Dievo gautų mums švento ir tyro gyvenimo dovaną.

Jei, nelaimei, pasitaikė nupulti, reikia stengtis tuojau pat atsikelti. Su Dievo pagalba, kurios tikrai sulauksime, turime imtis priemonių, kuo greičiau gailėtis, būti nuoširdžiai nuolankūs, pasitaisyti, kad pralaimėjimas virstų didele Jėzaus Kristaus pergale.

Įpraskite kovoti toliau nuo pagrindinių tvirtovės sienų. Negalime pavojingai svyruoti ant blogio ribos: turime ryžtingai vengti savanoriškos in causa padėties, turime kompensuoti net menkiausią meilės trūkumą ir skatinti nepaliaujamą ir vaisingą krikščionišką apaštalavimą; šventas tyrumas reikalingas kaip pamatas ir yra vienas iš būdingiausių jo vaisių. Be to, savo laiką turime leisti intensyviai ir atsakingai dirbdami, trokšdami regėti Dievą, nes niekados nevalia pamiršti, jog esame „brangiai nupirkti“, jog esame Šventosios Dvasios šventovė.

Ką jums dar patarti? Jums, kaip ir visų laikų krikščionims, norėjusiems sekti Kristų, kaip žmonėms, kurie pirmieji atsiliepė į Kristaus drąsinimą, reikia artimo bendravimo su Viešpačiu Eucharistijoje, su Švenčiausiąja Mergele, nuolankumo, susivaldymo, juslių apmarinimo, – nes, pasak šv. Grigaliaus Didžiojo²⁴, nedera žiūrėti į tai, ko neleidžiama trokšti, – ir atgailos.

Jūs man pasakysite, kad visa tai apibendrina krikščioniškas gyvenimas. Iš tikrųjų negalima atsieti tyrumo, kuris yra meilė, nuo mūsų tikėjimo esmės, kuri taip pat yra meilė, nepaliaujamos meilės Dievui srautas, – Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir nuolatos ima mus už rankos, net jei daugybę kartų to nepastebime. Jis mūsų neužmiršta. Sionas sako: Viešpats paliko mane, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.²⁵ Ar šie žodžiai neteikia jums džiaugsmo?