Punktų sąrašas

Kiekvieną kartą, kai mūsų širdyse pabunda polėkis tobulėti, troškimas kuo kilniau atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir kai mes ieškome vadovo, aiškios krypties savo krikščioniškam gyvenimui, Šventoji Dvasia mūsų atmintyje atgaivina šiuos Evangelijos žodžius: kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti¹. Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume.

Norėčiau, jog per šiandieninį apmąstymą galutinai įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis.

Kalbėti su Dievu

Kai jūs šauksitės manęs... aš jus išklausysiu.³ Ir mes Jo šaukiamės malda. Štai kodėl turime klausyti Apaštalo patarimo: sine intermissione orate⁴, nuolatos melskitės, kad ir kas atsitiktų. Ne vien širdimi, bet iš visos širdies⁵.

Pagalvosite, kad gyvenimas ne visada lengvas, netrūksta skausmo, vargo ir liūdesio. Aš ir vėl pasiremsiu šv. Pauliaus žodžiais, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje⁶. Niekas negali nutolinti mūsų nuo Dievo, nuo Jo Meilės ir trukdyti nuolatiniam bendravimui su mūsų Tėvu.

Ar kalbėti apie šią nepaliaujamą vienybę su Dievu yra tolygu kelti tokį aukštą idealą, kuris nepasiekiamas daugumai krikščionių? Teisybė, tai aukštas tikslas, bet jis nėra nepasiekiamas. Į šventumą veda maldos kelias ir malda sieloje turi „įsišaknyti“ pamažu kaip sėklelė, iš kurios vėliau išaugs lapotas medis.

Mes pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai – mūsų Motinai. Dar ir dabar kas rytą vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: ODievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį... Argi tai nėra kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška? Ką susitikę sako vienas kitą mylintys žmonės? Kaip jie elgiasi? Jie paaukoja mylimam asmeniui visą savo esybę, viską, ką turi.

Iš pradžių viena maldelė, paskui kita, trečia... Kol šis uolumas ima rodytis nepakankamas, nes žodžiai tokie menki… Ir tada žmogus visa širdimi atsiveria Dievui, neatplėšdamas nuo Jo žvilgsnio. Apimtas jaudulio, susižavėjimo. Kol nepaisydami savo klaidų ir ribotumo stengiamės kuo tobuliau atlikti savo pareigas, mūsų siela karštai trokšta atsiplėšti nuo kasdienybės. Ji veržiasi Dievop lyg geležis prie magneto. Žmogus, pagautas švelnaus jaudulio, pradeda vis labiau mylėti Jėzų.