Punktų sąrašas

«Dievo bičiuliai » 4 punkto (-ų) dalykas yra Šventumas → šventumas ir laisvė.

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa14, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą15. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę16, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas17. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Leiskite truputį nukrypti į šalį, bet šis nukrypimas bus visiškai deramas. Niekada neklausinėjau pas mane ateidavusių žmonių, kokios jų politinės pažiūros: manęs tai nedomina! Tokia mano nuostata atspindi tikrąją Opus Dei dvasią, – kuriai puoselėti per Dievo malonę ir gailestingumą esu paskyręs visas savo jėgas, norėdamas tarnauti Šventajai Bažnyčiai. Politinis aspektas man nerūpi, nes jūs, krikščionys, turite visišką laisvę ir nuo jos neatsiejamą asmeninę atsakomybę spręsti, kaip jums atrodo geriausia, visus politinius, visuomeninius, kultūrinius ir kitokius klausimus be jokių apribojimų, išskyrus tuos, kuriuos nustato Bažnyčios mokymas. Jūsų sielos labui man rūpi vienintelis dalykas: kad neperžengtumėte tų ribų, nes tuomet atsirastų priešprieša tarp tikėjimo, kurį teigiate išpažįstą, ir jūsų darbų, ir tada aš jums be užuolankų tai pasakyčiau. Ši šventa pagarba pažiūroms, jeigu jos nenutolina jūsų nuo Dievo įstatymo, nesuprantama žmonėms, nežinantiems, kas yra tikroji laisvė, kurią Kristus mums pelnė ant Kryžiaus, qua libertate Christus nos liberavit18. Nesuvokiama ji ir visokiems sektantams, kurie stengiasi paversti dogmomis savo nuomones. Arba tiems, kurie smukdo žmogų, neigdami tikėjimo vertę ir palikdami ją priklausomą nuo šiurkščiausių paklydimų.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Sakiau, kad net jeigu pelnytumėte didžiausią pasisekimą visuomeninėje sferoje, viešojoje veikloje, darbe, tačiau apleistumėte vidinį gyvenimą ir nutoltumėte nuo Viešpaties, galų gale patirtumėte visišką nesėkmę. Dievo akyse – o tai ir yra svarbiausia – laimi tas, kuris stengiasi elgtis kaip tikras krikščionis. Kito kelio nėra. Štai kodėl pažįstate tiek žmonių, kurie, vertinant jų padėtį žmogiškuoju požiūriu, turėtų būti labai laimingi, tačiau jų gyvenimas slogus, niūrius, jie atrodo be galo džiaugsmingi, tačiau jei bent kiek pasikapstytume po jų sielas, pajustume aitrumą, kartesnį už tulžį. Taip neatsitiks nė vienam iš mūsų, jeigu iš tikrųjų stengsimės nuolat vykdyti Dievo valią, Jį garbinti ir šlovinti, Jo karalystę atskleisti visiems kūriniams.

Pastabos
14

Jn 17,19.

15

Gal 5,9.

16

Žr. Šv. Kryžiaus Jonas, Carta a María de la Encarnación, 1591 m. liepos 6 d.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Pastabos
17

Šv. Teresė Aviletė, Gyvenimas, 20,26.

Pastabos
18

Žr. Gal 4,31.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė