Punktų sąrašas

Ieškokime Dievo akivaizdos

Vidinis gyvenimas. Šventumas atliekant kasdienes užduotis, šventumas mažuose dalykuose, šventumas profesinėje veikloje, šventumas dirbant įprastinius darbus... šventumas, kad pašventintum kitus. Sykį vienas mano draugas – aš nelabai artimai jį pažinojau – sapnavo labai aukštai skrendąs lėktuvu. Jis sėdėjo ne viduje, kabinoje, o ant sparnų. Vargšas nelaimėlis, kaip jis kentėjo ir kaip bijojo! Man rodos, mūsų Viešpats taip leido jam suprasti, kad tos sielos, kurioms stinga vidinio gyvenimo arba juo nesirūpina, Dievo aukštybėse skrieja kamuojamos baimės ir nerimo, kančios ir dvejonių, nuolat rizikuodamos pulti žemyn.

Aš iš tikrųjų manau, jog didelis pavojus paklysti gresia tiems, kurie pasineria į veiklą – į pernelyg didelę veiklą! – ir apsieina be maldos, be pasiaukojimo ir priemonių, būtinų rimtam pamaldumui išsiugdyti: be dažnų sakramentų, maldos, sąžinės apyskaitos, dvasinės literatūros, nuolatinio uolaus bendravimo su Švenčiausiąja Mergele ir Angelais Sargais... O juk visa tai nepaprastai veiksminga ir padeda krikščionio dieną padaryti labai malonią, nes Dievo švelnumas ir laimė sklinda iš vidinio gyvenimo turtingumo, kaip kad medus teka iš korio.

Ir savo vidiniu, ir išoriniu gyvenimu, ir bendraudami su kitais žmonėmis, ir savo darbu kiekvienas iš mūsų turime stengtis nuolat būti Dievo akivaizdoje, turime kalbėtis su Juo, nors išoriškai tai ir nematoma. Ir tam pokalbiui nereikia jokių žodžių, bet jis turi būti pastebimas iš švelnaus rūpestingumo ir pastangų, kurias įdedame norėdami deramai atlikti visas savo užduotis, ir pačias svarbiausias, ir visai nereikšmingas. Jei taip nesistengtume, elgtumės ne kaip Dievo vaikai, nes iššvaistytume išteklius, kuriuos Viešpaties Apvaizda mums davė, kad galėtume tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką²⁴.

Ispanijos pilietinio karo metu dažnai važinėdavau teikti kunigo paslaugų daugeliui vaikinų, esančių fronte. Tranšėjoje išgirdau pokalbį, kuris giliai įsmigo man į širdį. Prie Teruelio jaunas kareivis taip apibūdino kitą, matyt, kiek neryžtingą ir bailų: Tas vyras nei šioks, nei toks! Man būtų be galo liūdna, jei kas nors pagrįstai sakytų, jog vienas iš mūsų yra nei šioks, nei toks: tvirtina norįs būti tikru krikščionimi, šventuoju, bet niekina priemones tam tikslui pasiekti, atlieka savo priedermes be meilės Dievui, nerodydamas sūniško prieraišumo. Jei mes – tu ir aš – panašiai darytume, taip pat nebūtume tikri krikščionys.

Stenkimės širdies gilumoje įžiebti karštą troškimą siekti šventumo, nors ir matome, kokie esame menki. Nesibaiminkite: kuo labiau tobuliname vidinį gyvenimą, tuo aiškiau pastebime savo trūkumus. Taip atsitinka todėl, kad Dievo malonė daro didinamojo stiklo efektą: net mažiausia dulkelė, beveik nepastebima smiltelė atrodo milžiniška, nes siela įgyja dieviško jautrumo. Net menkiausias šešėlis drumsčia sąžinę, kuriai brangus tik Dievo tyrumas. Dabar tark Jam iš širdies gelmių: Viešpatie, aš tikrai noriu būti šventas, tikrai noriu būti Tavęs vertas mokinys ir be atodairos sekti paskui Tave. Turi tuojau pat ryžtis kasdien atgaivinti didžius idealus, kurie tave įkvepia šią akimirką.

O, Jėzau, jeigu būtume atkaklūs mes visi, kuriuos jungia Tavo Meilė! O, jeigu mums pasisektų darbais paversti karštus troškimus, kuriuos žadini mūsų sielose! Labai dažnai klauskite savęs: kam esu žemėje? Ir tada jūs stengsitės tobulai, su meile atlikti kasdienes užduotis, rūpintis mažais dalykais. Prisiminkime šventųjų pavyzdžius: jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes, iš kūno ir kraujo, turėjo silpnybių ir trūkumų, bet iš meilės Dievui įstengė nugalėti ir tuos trūkumus, ir save. Kaip bitės iš kiekvienos gėlės susirenka saldžiausią nektarą, taip ir mes, apmąstydami jų elgesį, jų kovas, patirsime dvasinės naudos. Be to, ir jūs, ir aš išmoksime pamatyti šalia mūsų esančių žmonių dorybes, – darbštumo, atsižadėjimo, džiaugsmo ir kitokias pamokas, – ir per ilgai neapsistosime prie jų trūkumų, nebent jei reikėtų juos broliškai įspėti ir padėti juos ištaisyti.

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.

Jau prieš daugelį metų su tvirtu, su diena iš dienos stiprėjančiu įsitikinimu rašiau: Visko lauk iš Jėzaus: tu nieko neturi; tu nieko nevertas; tu nieko negali. Tai Jis veiks, jei tu atiduosi save Jam¹. Laikas ėjo, o mano įsitikinimas darėsi vis tvirtesnis ir gilesnis. Mačiau, kaip daugelyje sielų Dievo viltis įžiebė nuostabius meilės židinius, suliepsnojusius ugnimi, kuri verčia smarkiau plakti širdį, saugo ją nuo nusivylimo ir liūdesio, nors kelyje tenka kentėti, kartais netgi labai skaudžiai.

Susijaudinau, skaitydamas šv. Mišių skaitinius, įsivaizduoju, kad ir jums taip yra atsitikę. Supratau, jog apaštalo žodžiais Dievas mums padeda apmąstyti glaudžią trijų dieviškųjų dorybių jungtį – tai pagrindas, ant kurio audžiamas tikrasis krikščionio vyro, krikščionės moters gyvenimas.

Dar kartą paklausykite šv. Pauliaus: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.²

Čia, Tabernakulyje, esančio Dievo akivaizdoje(kiek stiprybės teikia šis realus Jėzaus artumas!), šiandien mąstysime apie nuostabią Dievo dovaną – viltį, kuri pripildo mūsų sielas džiaugsmo: spe gaudentes³. Mes džiaugiamės, nes, jei esame ištikimi, mūsų laukia begalinė Meilė.

Niekada neturėtume pamiršti, kad visiems – vadinasi, ir kiekvienam iš mūsų – yra tik du būdai gyventi žemėje: dieviškasis gyvenimas, kovojant, kad patiktume Dievui; arba gyvuliškasis gyvenimas, kuriame esama šiokio tokio žmogiškumo atspalvio, tačiau – be Dievo. Aš niekada pernelyg nepasitikėjau pasaulietiškais „šventuoliais“, kurie didžiuojasi esą netikintys. Aš juos myliu, kaip ir visus žmones, savo brolius; žaviuosi jų gera valia, kuri kai kuriais atžvilgiais gali būti herojiška. Tačiau man jų gaila, nes nepatirti Dievo šviesos ir šilumos, neapsakomo teologinės vilties džiaugsmo – didžiulis nuostolis.

Nuoširdus krikščionis, gyvenantis pagal tikėjimą, visada veikia Dievo akivaizdoje, turi antgamtinį požiūrį. Jis dirba šiame pasaulyje (kurį karštai myli), ir pasinėręs į žemiškuosius reikalus, vis kelia akis į dangų. Šv. Paulius mus ragina: quae sursum sunt quaerite; siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, – per krikštą mirę tam, kas iš pasaulio, – ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve⁴.